In memoriam smuikininkui Eugenijui Urbonui

Atrodo, ką tik, šeštadienį, Nacionalinėje filharmonijoje dalinomės koncerto įspūdžiais. Geranoriškai linkėdamas sėkmės visiems, būnantiems scenoje, atsisveikino. Kaip visada ramiai, elegantiškai, aplink save skleisdamas taikią nuotaiką.

Eugenijus – inteligentiškos Kauno Žaliakalnio šeimos vaikas. Nuo mažens buvo globojamas puikaus pedagogo Kęstučio Ivaškevičiaus. Jau tada vadintas perspektyviu smuikininku. Tuometėje Lietuvos konservatorijoje studijavo kito tvirto metodininko – profesoriaus Viktoro Radovičiaus – klasėje. 1969-aisiais baigęs studijas, 1972 m. pradėjo griežti Lietuvos kameriniame orkestre, 1974–1988 m. ir 2003–2018 m. buvo Lietuvos kamerinio orkestro primarijus, o 2004–2008 m. laikinai ėjo ir orkestro meno vadovo pareigas, dalyvavo rengiant orkestro programas, organizavo koncertinę veiklą Lietuvoje ir užsienyje. „Neįsivaizduoju savęs grojančio kitame kolektyve“, – yra sakęs Eugenijus Urbonas, scenoje visada pasitempęs, gražaus stoto, nesipuikuojantis, patikimas profesionalas.

Užaugino dabar pasaulyje koncertuojančią smuikininkę dukrą Moniką, protarpiais mokė smuikuoti vaikus M.K. Čiurlionio menų mokykloje (1972–1978), buvo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Styginių instrumentų katedros pedagogų kolektyvo narys (1978–1987 m.). Tačiau visada norėjo groti. „Juk tiek daug sukurta gražios muzikos!“ – sakydavo. Atlapaširdis, emocionalus smuikininkas virtuozas buvo tvirtas, stabilus, patikimas.

Eugenijų kvietė groti ir kiti kameriniai ansambliai. Koncertmeisterio Urbono vedamas styginių kvartetas, pirmas iš Lietuvos, dar 1967 m. pelnė laurus Tarprespublikiniame styginių kvartetų konkurse Rygoje – laimėjo pirmą vietą. Nuo 1974-ųjų veik penkiolika metų „po filharmonijos vėliava“ koncertavo kaip fortepijoninio trio narys su pianiste Halina Radvilaite ir violončelininke Silvija Narūnaite-Sondeckiene.

Ramiai, bet domėdamasis, žvelgė į tekantį muzikinį gyvenimą, stengėsi neaplenkti savojo kolektyvo koncertų. Tenebūna pamiršti tie, kurių širdies nepaliečia pagieža, pyktis, bet visada skamba ramybę liejanti muzika. Ilsėkis Ramybėje.