Kas įsiminė 2022-aisiais. Muzika

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Muzikinė kultūra ir muzikinis gyvenimas sociologijoje vertinama kaip dvi atskiros sritys. Klausimas: kaip muzikinis gyvenimas atliepia muzikinės kultūros lūkesčius, ar sprendžia strateginius uždavinius? 2022-ųjų muzikinis gyvenimas vertintinas kaip labai intensyvus. Naujų formų mezgant ryšius su klausytojais vis randa Nacionalinė filharmonija, Nacionalinis operos ir baleto teatras, Klaipėdos muzikinis teatras, Nidos kultūrininkai. Vis dar tik fragmentiškai girdime apie Kauno, kitų miestų profesionalių kolektyvų veiklą.

 

Apie regionuose vykstantį muzikinį gyvenimą sužinome iš regioninės spaudos ir kartais galime pašiurpti nuo to, kuo „minta“ provincijos visuomenė. Suvyniota į „blizgantį popierėlį“, parduodama prasto meninio lygio mėgėjų komponuota produkcija. Ir nėra jokio pasipriešinimo. Nėra kam. Pakabinus spynas ant mokyklėlių, bibliotekų, knygynėlių, net vaistinių durų, pasitraukus jaunimui, nyksta Lietuvos kaimai, o dabar šis kultūros nykimo procesas jau artėja prie miestelių. Apie kokią dabarties muzikos sklaidą galima kalbėti, jei gyvai skambančios tokios nėra girdėję net vietiniai muzikai? Kokybiškai pateikiamas menas koncentruojasi dvaruose, pilyse, bažnyčiose ir tik kai kuriuose kultūros centruose. Tačiau Kultūros taryba nepalaiko profesionaliai Druskininkuose, regione dirbusių organizacijų „Muzika be sienų“ ir Muzikų rėmimo fondo veiklų (ekspertams net neaplankius renginių), nors jose dalyvauja aukštos klasės profesionalai, jos reikšmingos edukacine kryptimi, propaguoja Lietuvos muziką ir Čiurlionį.

 

Į tam tikrų geografinių vietų muzikinį gyvenimą reikšmingai įsirašo festivaliai (negaliu vertinti vykstančių vasarą). Šiais metais išskirčiau kiek perkrautą, bet solidaus turinio ir gerai klausytojų lankytą šiuolaikinės muzikos festivalį „Gaida“, naujo žodžio kūryboje sklaidai skirtą „Muzikos rudenį“ (aišku, nuo pirminio sumanymo festivalis pakeitė kryptį ir tikslus. O gaila...) ir ryškiai šiais metais išsiskleidusį X tarptautinį M.K. Čiurlionio muzikos festivalį. Jo pastangomis klausytojai galėjo vėl išgirsti du pasaulinius pianistus Roger Muraro ir Keviną Kennerį.

 

„Besąlygiškas atlikėjų atsidavimas muzikai Lietuvoje stulbinantis“, – yra sakęs JAV muzikos kritikas Frankas J. Oteris. Kiekvieni metai – tai ne tik naujos žinomų atlikėjų programos, bet ir Lietuvos padangėje kuriantys, solidų statusą pasaulio scenose turintys atlikėjai. Pagirtini kolektyvai, kurie geba pakviesti Kostą Smoriginą, Aušrinę Stundytę, Tadą Girininką, veiklą plėtojantį Edgarą Montvidą, pelnytai apdovanotą Nacionaline kultūros ir meno premija. Juk ji ir turi būti skiriama ne už svetur pastebėtą ir atliktą vieną kitą kūrinį, bet už savojo meno bei veiklos įnašą į Lietuvos kultūrą. 

 

Muzikinio gyvenimo kontekstuose įvyko istoriškai reikšmingų, finansiškai paremtų naujų knygų apie menininkus (įprasmintas Jono Žuko, Sauliaus Sondeckio, Giedrės Kaukaitės, Nijolės Ambrazaitytės kūrybos palikimas) pristatymai.

 

LNOBT suteikė galimybę visuomenei įspūdingai atversti tris operos istorijos puslapius: baroko operos blizgesį, iškilaus režisieriaus Franco Zeffirelli kūrybos prabangą ir Felikso Bajoro operos-baleto partitūrą.

 

Tačiau muzikos industrijai lieka svarbi atlikėjų ateities problema: kaip padėti sukaupti scenos patirtį jauniems solistams? Jie turi būti scenoje. Ar vykdoma ši kultūros strategijos kryptis? Visuomeninio transliuotojo kanalais skambanti muzika, televizijos laidos su retomis išimtimis rodo bendrą valstybės muzikinės kultūros lygį. Muzika radijuje be perstojo skamba neskelbiant nei kompozitorių, nei dainų tekstų autorių pavardžių. Kaip su autorių teisėmis? Įvairiems žanrams atstovaujančių profesionalių autorių darbai parodomi tik vienoje kitoje specialioje laidoje. Apie žanrų įvairovę net nekalbu. Tiesa, galima kartais išgirsti geros simfoninės ar operinės muzikos... nuo 23 val. vakaro! Šou verslas užgožė viską. Kodėl taip yra? Kažkur brūkštelėta valstybės kultūros strategija nieko nedomina? Vieną dieną tiesiog perorganizuojamas orkestras „Trimitas“, Kultūros paveldo departamentas, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas... Kieno dabar eilė? Ar kompetentingi, ar tik diplomą turintys žmonės tai daro?

 

Kristupas Bubnelis

Išskirti vieną ar kitą kultūros reiškinį, menininką ar jų grupę visada sudėtinga dėl išankstinio aplombo rizikos. Šie popandeminiai kultūros metai buvo kaip niekad intensyvūs, kartais net vargino itin didele pasiūla. Ar tai leidžia teigti, kad kultūra Lietuvoje klesti? Tikriausiai ir taip, ir ne, jei kalbame apie didmiesčių pulsą. Tačiau kiekvienas turi savo žvilgsnį, supratimą ir prioritetus, ypač kai tikrovę staiga pakoreguoja karo realijos. Be informaciniame lauke dominavusių KEKS renginių, norėtųsi paminėti gausią ir talentingai parengtą festivalio „Muzikos ruduo“ programą, taip pat eseisto, multimedijų menininko Šarūno Nako tris seansus „Organum“ salėje. Garso leidinių horizonte išskirčiau poetišką kompozitorės Onutės Narbutaitės plokštelę „Heliografija“.

 

Laimutė Ligeikaitė

Kaip reikšmingiausius metų reiškinius išskirčiau koncertus, skirtus Broniaus Kutavičiaus gimimo 90-mečiui paminėti, vykusius visos Lietuvos koncertų salėse, ir svarbiausią visų šių renginių akcentą – operos „Lokys“ pastatymą Klaipėdos muzikiniame teatre. Taip pat neabejotinai didingą lietuviškos operos „prisikėlimo“ įvykį – Felikso Bajoro operos-baleto „Dievo avinėlis“ pastatymą LNOBT. Efektingai ir kokybiškai nuskambėjo Karaimų metų kulminacija su muzikine drama „Sakmė apie dovanotą širdį“ Trakų pilies kieme.

 

Įvairiose koncertinėse scenose įvyko daugybė aukšto meninio lygio koncertų, kurių suminėti neleidžia laikraščio apimtys, tad surizikuosiu įvardyti tik kelis, į kuriuos mintyse iki šiol vis grįžtu: tai Thomo Hampsono su LNSO atliktos Gustavo Mahlerio dainos; smuikininkės Rusnės Mataitytės ir LNSO interpretuotas Bélos Bartóko Antrasis smuiko koncertas; Šv. Kristoforo kamerinio orkestro tobulai pagrota Kutavičiaus specialiai kurta muzika nebyliojo kino šedevrui „Žanos d’Ark aistra“. 

 

Neteko šiemet lankytis už Atlanto, bet faktai, kad pirmo istorijoje lietuvių autoriaus kūrinys – šiuo atveju Žibuoklės Martinaitytės (kuriai šiemet suteikta Nacionalinė premija – valio!) „Saudade“ – net tris vakarus iš eilės skambėjo prestižinėje Niujorko filharmonijoje, atliekamas šios filharmonijos orkestro, o dirigentė Mirga Gražinytė su Birmingamo simfoniniu orkestru surengė aštuonių koncertų turą žymiausiose JAV koncertų salėse, yra net ne šių metų, o šimtmečio įvykiai.   

 

Lietuvai kultūriškai svarbu ir tai, kad gausios naujos literatūros lentynas praturtino ir įdomiai papasakotos, per asmenines patirtis išjaustos muzikinės istorijos, sudėtos į knygas: Mūzos Rubackytės „Gimusi po fortepijonu“, Giedrės Kaukaitės „Mano Eldoradas“ bei solidi Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės „Nijolės Ambrazaitytės žvaigždė“. Šiemet pasirodžiusių kompaktinių plokštelių aruoduose pasiraususi paminėčiau Algirdo Martinaičio „Seasons and Serenades“ („Ondine“), Žibuoklės Martinaitytės „Ex tenebris lux“ („Ondine“), Onutės Narbutaitės „Heliografiją“ („Mama Studios“), Daumanto Kirilausko įgrotas Bacho „Prancūziškas siuitas“, Roko Zubovo ir Glebo Pyšniako dvigubą vinilinę plokštelę „Legendos“.

 

Vis dėlto nuo vasario mėnesio man, kaip ir daugeliui, giliausiai įsirėžė ne mūsų muzikų pasiekimai, o šokas dėl ukrainiečių kultūros griovimo, netgi menininkų žūčių, jų bėgimo nuo karo, dvasinio ir fizinio chaoso... Didžiausia pagarba visiems, kurie suteikė ukrainiečių muzikams prieglobstį, sceną, kūrybos galimybes, kurie patys vyko į Ukrainą su koncertais, labdaros misijomis, prisidėjo renkant paramą ir teikiant bent kokią pagalbą. Nepajėgiu atsikratyti ir šoko dėl Europos kultūros ir politikos elito trumparegiškumo (ar tiesiog nejautrumo), kai toliau garbinama „nepralenkiamai didinga rusų kultūra“, o tokį turinį, deja, įaugusį per ilgus sovietinės propagandos metus, tikiuosi, perkainos ir ne vienas Lietuvos kolektyvas...

 

Rita Nomicaitė

Praeinantys metai skiriasi pastangomis rūpintis ukrainiečių muzikais. Nacionalinės muzikinės institucijos pirmiausia bendrauja su dideliais narsios šalies kolektyvais, be to, savo spektakliams ir koncertams kviečia solistus. Ypatingi ukrainietiškos muzikos raštai skleidžiasi privačiose kamerinėse salėse – antai fortepijonų salone „Organum“ skambėjo daugybė ukrainietiškų kūrinių, perteikiamų ukrainiečių atlikėjų rankomis. Didžiulės pagarbos verti žygiai kita kryptimi – lietuvių pasirodymai kovojančioje šalyje. Kiek pastebiu feisbuke, dažnai tam ryžtasi pianistas Darius Mažintas, solo ar su ukrainiečių muzikais koncertuojantis sugriautuose miestuose. Lyg aukštesnėms jėgoms sureguliavus, kaip tik dabar pastatyta Felikso Bajoro opera-baletas „Dievo avinėlis“ (literatūrinis šaltinis – Rimanto Šavelio to paties pavadinimo romanas). Veikalas pasirodė ten, kur kompozitorius buvo numatęs – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, pasitelkiant didžiosios scenos galimybes. Pastaroji aplinkybė leidžia tikėtis, kad Gintaro Rinkevičiaus ir Valstybinio simfoninio orkestro sumanymas – parengti sovietų laikais uždraustų lietuviškų operų premjeras – šįkart nesiribos vos pora atlikimų. Nepaprastai gaila, kad „Dievo avinėlio“ spektakliai jau dabar nutraukti – atlikėjai bei scenos technikai buvo bepajuntą malonumą.

 

Pakylėtų pagarbos ir meilės jausmų nuspalvinti nuaidėjo koncertai Broniaus Kutavičiaus 90-mečiui paminėti – „Aidijos“ sumanytas vokalinės ir instrumentinės muzikos vakaras Vilniaus rotušėje bei Nacionalinės filharmonijos koncertas su kameriniais ir simfoniniais kūriniais. Labai svarbu, kad Kutavičiaus muzika natūraliai nuvilnija į penkiasdešimtmečių ir jaunesnių atlikėjų akiratį. O štai vyresni po vakaro Rotušėje sunkiai tramdė prisiminimus iš Čiurlionio mokyklos choro epochos, kai chorui vadovavo ir Kutavičiaus premjeras parengė Rimantas Zdanavičius. Simptomiškas jų atsiminimas apie Maskvos konservatorijos didžiojoje salėje dėl kūriniui netinkamos akustikos tragiškai skambėjusią oratoriją „Paskutinės pagonių apeigos“.

 

Puiku matyti jauniausių kartų kompozitorius rezultatyviai besiveržiant į tarptautinius renginius, stebėti sulapojusią Justės Janulytės muzikos sėkmę, Ramintos Šerkšnytės kūrinių populiarumą, svariai premijuojamus Žibuoklės Martinaitytės opusus.

 

Pavasarį pristatyta pirmoji knyga iš serijos „Lietuvos muzikologijos šaltiniai“. Seriją sumanė ir mokslinės redaktorės vaidmens ėmėsi Rūta Stanevičiūtė, leidžia Lietuvos kompozitorių sąjunga ir LMTA. Pirmoji rinktinė – „Lietuviško fakyro žydinti nostalgija“, pateikianti Vytauto Landsbergio žvilgsnį į Broniaus Kutavičiaus kūrybą (sudarytoja Eglė Bertašienė).

 

Atmintin ilgam įsirėžė keletas koncertų, kurie klausytojų dvasią atgaivino atlikėjų branda. Viršutinėse asmenybinėse ir profesinės meistrystės pakopose įsitvirtino smuikininkė Rusnė Mataitytė, stulbinamai interpretavusi Bélos Bartóko Antrąjį koncertą smuikui ir orkestrui, kupiną emocinės ir techninės virtuozerijos. Tikru ir atviru egzistenciniu jausmu bei galingo užmojo programa (Johanno Sebastiano Bacho tokatos BWV 910, 911, 916, Ludwigo van Beethoveno Fantazija, op. 77, sonatos Nr. 24, 28) pribloškė pianistas Daumantas Kirilauskas. „Gaidos“ finalinė „fiesta“, be kita ko, sužavėjo netikėtai suvokus, jog keliais laipteliais viršun pažengė dirigentas Vilmantas Kaliūnas.

 

Jonė Punytė-Svigarienė

Istorinės ir kultūrinės atminties aspektą šiemet turbūt labiausiai atspindėjo renginiai, skirti Broniui Kutavičiui. Vienas ryškiausių – operos „Lokys“ premjera Klaipėdos muzikiniame teatre.

„Cappella Concertante Vilnense“, smuikininko Dimitrio Karakanto ir sopranino Bruno de Sá baroko muzikos koncertas LNOBT – tai gyvo ir patrauklaus istoriškai pagrįsto muzikavimo Vilniuje ateities pažadas, kuris, tikėkimės, gyvuos ir skleisis. Man, kaip pianistei, vis dėlto ryškiausias metų įvykis buvo „Klasikos LT“ surengtas magiškas Roger Muraro rečitalis Nacionalinėje filharmonijoje.

 

Aldona Eleonora Radvilaitė

Kaip sakė Nacionalinės filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė, mes tapome tarsi Europos kultūros aukščiausia išraiška su daugybe įspūdingų renginių, festivalių, kuriuose išgirdome daug naujos ar retai atliekamos muzikos, nepalikę be dėmesio ir senųjų laikų šedevrų. Neįmanoma išvardinti visų prasmingų koncertų, tad apsiribosiu tais, kurie padarė didžiausią įspūdį muzikantų meistryste ir talentu.

 

Reikėtų paminėti akordeonininko Martyno Levickio ir jo kolektyvo „Mikroorkéstra“ fenomeną. Į jo koncertus įvairiose Vilniaus salėse, bažnyčiose, Paliesiaus dvare ir kitur susirenka minios žmonių. Puikus, rafinuotas skonis pasirenkant tik vertingiausius kūrinius, profesionalios aranžuotės, nepaprasta energija, skleidžianti džiugesį, ryškus artistiškumas žavi visus, kas bent kartą išgirdo Levickio grojimą.

 

Smuikininkas ir dirigentas Sergejus Krylovas taip virtuoziškai, temperamentingai, neįtikėtinai gražiu smuiko garsu atlieka sudėtingiausius kūrinius, kad tai daro didžiulį įspūdį. Labai įspūdingai reiškiasi dainininkė Aušrinė Stundytė. Jos ypatingo grožio balsas, gebėjimas nepaprastai įtaigiai atlikti ir net suvaidinti sudėtingiausius, retai atliekamus vokalinius ciklus, operos vaidmenis tiesiog atima žadą. Ryškų pėdsaką paliko JAV baritonas Thomas Hampsonas, Nacionalinėje filharmonijoje dirigavęs ir dainavęs puikų Gustavo Mahlerio ciklą „Stebuklingas berniuko ragas“. Įsigilinimas, meistriškas įprasminimas ir nuoširdus bendravimas su publika buvo jaudinantis.

 

Labai mielas Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje vykęs ukrainiečių virtuozų „YeS Duet“ – brandaus smuikininko Serhijaus Dobošo ir jauno bajanisto Jevgenijaus Musijetso – pasirodymas, pavadintas „Malda už taiką“. Valdovų rūmuose nuotaikingas buvo Aleksandros Žvirblytės ir Petro Vyšniausko dueto renginys „Dedikacija Vilniui“. Įsimintini Dalios Dėdinskaitės ir Glebo Pyšniako „Duetissimo“ 10-mečio, taip pat jų ir Luko Geniušo trio išraiškingai traktuotų kūrinių koncertai. Aukščiausio lygio renginys – Vilniaus rotušėje Glebo Pyšniako ir Roko Zubovo įgrotos vinilinės plokštelės „Legendos“ pristatymo koncertas.

 

Sužavėjo pianistų koncertai: Nacionalinėje filharmonijoje puikiai Maurice’o Ravelio Koncertą kairei rankai fortepijonui su orkestru paskambino Guoda Gedvilaitė; emocionalus, temperamentingas Annos Geniušienės rečitalis Vilniaus „Organum“ salėje; charizmatiško fortepijono maestro iš Paryžiaus Jeano-Marco Luisados koncertas Paliesiaus dvare. Žavėjo jaunų, temperamentingų pianistų rečitaliai: ispano Martíno García García Paliesiaus dvare ir Pauliaus Anderssono Nacionalinėje filharmonijoje, kur šis, greta kito repertuaro, džiugiai, improvizuodamas traktavo įdomią Kristupo Bubnelio pjesę „Plaktukai be fortepijono“. Taip pat įsiminė „Klasikos LT“ organizuoti rečitaliai: prancūzų pianisto Roger Muraro jautrus, spalvingas, subtilus skambinimas ir visai kitokio – mąslaus, racionalaus, įtaigaus – atlikėjo amerikiečio Kevino Kennerio traktuotės. 

 

Nepaprastai ryškų įspūdį padarė kamerinio orkestro „O/Modernt“ ir smuikininko bei dirigento Hugo Ticciati koncertas Nacionalinėje filharmonijoje. Įsimintini ir Čiurlionio bei Vilniaus styginių kvartetų koncertai. Ypač – manau, geriausios Vilniaus kvarteto sudėties (Dalia Kuznecovaitė, Artūras Šilalė, Kristina Anusevičiūtė ir ukrainietis, puikus violončelininkas Viktoras Rekalo) jautriai ir įtaigiai atliktas Ludwigo van Beethoveno šešių dalių kvartetas Nr. 13 B-dur, op. 130. Įprastai nuostabūs dirigentų Modesto Pitrėno ir Gintaro Rinkevičiaus diriguojamų orkestrų koncertai. Ypač įsiminė LVSO atlikta Dmitrijaus Šostakovičiaus Simfonija Nr. 10, o su Aušrine Stundyte – Richardo Strausso „Keturių paskutinių dainų“ sopranui ir orkestrui nepaprastai jautri traktuotė. Staigmena man buvo jauno dirigento Martyno Stakionio interpretacijos – nepamirštamai nuskambėjo Beethoveno Simfonija Nr. 7 su Nacionaliniu simfoniniu orkestru.

 

Jašiūnų dvaro sodyboje vasarą (sekmadieniais) vyko keletas nemokamų koncertų, į kuriuos susirinkdavo daugybė žmonių.

 

Alina Ramanauskienė

Labai džiugu, kad Nacionaline kultūros ir meno premija apdovanotas solistas Edgaras Montvidas. Sekiau jo veiklą, kai jis pradėjo dainuoti, – buvo nepakartojamas prancūzų muzikos atlikėjas: subtilus, galantiškas, elegantiškas, nepriekaištingos sceninės laikysenos, pasižymintis atida partneriams. Prasminga ir tai, kad Edgaras sukaupta patirtimi dalijasi su jaunimu, rengia meistriškumo pamokas. Mums, kauniečiams, miela, kad solistas yra dar ir Pažaislio muzikos festivalio organizatorius bei meno vadovas, sugebėjęs per porą metų festivalį kilstelėti į aukštesnį lygį.

 

Dar viena kaunietė kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė taip pat įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija. Šiuo metu Niujorke gyvenančios talentingos kompozitorės pirmieji kūrybos bandymai susiję su Juozo Naujalio gimnazija. Būtent čia, mokydamasi kompozitoriaus Algirdo Briliaus kompozicijos klasėje, Žibuoklė sukūrė pirmuosius kūrinėlius. Įdomu, kad šioje gimnazijoje savo kūrybinius bandymus pradėjo ir kitos žymios Lietuvos kompozitorės: šviesaus atminimo Konstancija Brundzaitė, Raminta Šerkšnytė, Zita Bružaitė, tad galima teigti, jog čia klostosi moteriškosios kūrybos linijos, kuri skamba vis balsiau, ištakos.

 

Taip pat džiaugiamės, kad Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Gitana Pečkytė apdovanota Kultūros ministerijos ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Pagaliau ir Gitanos meistrystė (ypač Giuseppe’s Verdi operose „Makbetas“, „Nabukas“) buvo pastebėta ir įvertinta.

 

Visų koncertų, vykusių Kaune, nesuminėsiu, pagaliau, ne toks ir šios apžvalgos tikslas. Bet išskirčiau tikrai aukšta nata suskambėjusias Verdi operas Kauno muzikiniame teatre. Tai „Nabukas“, „Makbetas“, o „Traviata“ nepadarytų gėdos net ir kur kas didesniems Europos teatrams. Juolab kad „Traviatoje“ dainuoja, galima sakyti, vien tik jaunieji dainininkai. Į neregėtas aukštumas kilstelėtas Kauno muzikinio teatro choro lygis. Tai didžiulis chormeisterės Rasos Vaitkevičiūtės nuopelnas.

 

Kaip visada patikimumą, lankstumą, pajėgumą rodo Kauno valstybinis choras. Solistai keičiasi, o Kauno valstybinio choristai, dabar vadovaujami Roberto Šerveniko, dalyvauja, galima sakyti, visose didesnės apimties programose ir kol kas Kaune yra nepakeičiami.

 

Kaunas šiemet nešė ir Europos kultūros sostinės vėliavą. Renginių maratonas baigėsi didingu projektu „Sutartis“, kuriai muziką sukūrė kompozitorė Zita Bružaitė. Galbūt ir ne viskas pavyko šiame projekte, bet sumanymo būta galingo, o nuomonių įvairovė tik liudija, kad projektas buvo įdomus tiek šimtams atlikėjų, tiek tūkstančiams žiūrovų.

 

Živilė Ramoškaitė

Visą gyvenimą, taip pat ir muzikinį, šiemet man temdė karas Ukrainoje. Peržvelgusi savo užrašus įsitikinau, kad daug įdomių ir svarbių koncertų bei renginių esu praleidusi tiesiog dėl prislėgtos nuotaikos, o kartais dėl laiko stokos. Tai, ką paminėsiu, yra tik iš tos dalies, kurią sekti pavyko. Daugiausia dėmesio visada skyriau ir tebeskiriu pagrindinėms Lietuvos muzikinėms institucijoms ir atlikėjų kolektyvams.

 

Svarbus kultūrinis įvykis – dviejų lietuvių autorių operų pastatymas. Tai Broniaus Kutavičiaus „Lokys“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir keturis dešimtmečius laukęs Felikso Bajoro „Dievo avinėlis“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

 

Ryškių įspūdžių paliko Vilniaus festivalis ir aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“. Deja, negirdėjau Vilniaus festivalį atidariusio XV Van Cliburno tarptautinio pianistų konkurso nugalėtojo Yekwono Sunwoo, kurio esu klausiusi internete. Beje, tuo pačiu metu birželio mėnesį internete sekiau jau XVI Van Cliburno konkursą, kuriame sėkmė lydėjo Anną Geniušienę, pelniusią antrąją premiją. Pirmąją laimėjo aštuoniolikmetis Yunchanas Limas iš Pietų Korėjos. Gal jį išgirsime kitame Vilniaus festivalyje? Iš girdėtų festivalio koncertų ypač išskirčiau pirmą kartą Lietuvoje pasirodžiusį baritoną Thomą Hampsoną su nuostabiomis Gustavo Mahlerio dainų interpretacijomis ir dirigentą Charlesą Dutoit, abu koncertavusius su Nacionaliniu simfoniniu orkestru. Dar viena šio festivalio viršukalnė – Andriaus Žlabio Bacho „Prancūziškų siuitų“ interpretacija, o „Gaidoje“ – pianisto Luko Geniušo teatralizuotas rečitalis.

 

Džiugino Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamo Valstybinio simfoninio orkestro brandžios programos ir puikūs kviestiniai solistai. Iki šiol atminty gyva Antono Brucknerio 7-osios simfonijos interpretacija. Daug žavių akimirkų patyriau klausydamasi pirmą kartą į Lietuvą atvykusios amerikiečių operos divos Renée Fleming koncerto Kaune. Prieš porą savaičių vėl su ja susitikome iš „Metropolitan“ teatro transliuotoje Kevino Putso operoje „Valandos“, kurios sukūrimą ji ir inspiravo.

 

Tarp ryškiausių metų įvykių išliks neseniai, gruodžio 17 d., Nacionalinėje filharmonijoje pasirodęs VI Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso nugalėtojas Javieras Comesaña Barrera, atlikęs Ericho Wolfgango Korngoldo Koncertą smuikui. Šis jaunuolis – ne tik smuikininkas, nebijau jo pavadinti muzikos stebukladariu, ryškia šviesia asmenybe, sužėrėjusia pilkoje standartizuotoje aplinkoje. Beje, po Vilniuje vykusio Heifetzo konkurso jis tapo dar ir Josepho Joachimo konkurso Hanoveryje laureatu. Jau pradedu laukti kito jo koncerto Vilniuje!

 

Su didžiausiu susidomėjimu perskaičiau dviejų lietuvių atlikėjų memuarus: Mūzos Rubackytės knygą „Gimusi po fortepijonu“ ir Giedrės Kaukaitės „Mano Eldoradą“.

 

Laima Slepkovaitė

Šiais metais mums visiems teko prisiminti, kad laisvė nėra savaime suprantama. Džiazas su visu savo nenuspėjamu šurmuliu, spontaniška energija, įvairove, tarptautiškumu ir margybe tapo išblaivinančiu ir įkvepiančiu priminimu apie didžią privilegiją būti savimi. Į pirmuosius pavasario festivalius – Birštono (dėl karantinų laukto ketverius metus!) ir Kauno – rinkomės pakirsti Ukrainą draskančio karo pradžios šoko, abejodami, ar galime sau leisti taikaus estetinių reiškinių vartojimo prabangą. „Vilnius Mama Jazz“ jau girdėjome Vladimiro Tarasovo, Marko Tokario ir Volodymyro Solianiko trio, Klaipėdos Pilies džiazo festivalyje bent keletas koncertų buvo glaudžiai susiję su Ukraina, tarp jų sodriausias akcentas – Bobo Jameso ir Andrey Chmuto bendradarbiavimo, kurį pertraukė karas, tąsa festivalio scenoje. Didžiuoju „Vilnius Jazz“ momentu tapo Vadimo Neselovskio siuita „Odessa“. Ir netgi tuo metu, kai scenoje nebuvo muzikantų iš Ukrainos, visa muzika, sukurta taikiomis aplinkybėmis, skirta kalbėti apie nesusijusius dalykus, persiprasmino: „Kaunas Jazz“ viešėjusio Jamisono Rosso dainų optimistinio žvilgsnio į rytojų, vienybės ir meilės šeimos nariams žinutės surezonavo su taikos troškimu, Alfredo Rodriguezo Kubos melodijos sukėlė minčių apie ryšio su gimtąja šalimi sudėtingumą, Kurtas Ellingas Trakų pilies kieme vasarą suteikė tiesiog trumpą eskapizmo seansą.

 

Nepaisant neramaus fono, džiazo gyvenimas buvo intensyvus, turiningas. Festivalių šeima pasipildė dviem perspektyviais debiutantais: pirmą kartą įvyko Dainiaus Pulausko kuruojami „Džiazo klavišai“ Vievyje ir Panevėžio džiazo festivalis, surengtas muzikinio teatro. Abu renginiai ryškaus savito braižo, turintys potencialą tapti tradiciniai ir labai reikalingi. Mažoji scena taip pat nestokojo įvykių: tęsėsi „Improdimensijos“ ciklas, „Jazz Cellar 11“ įgyvendino keletą ambicingų projektų, pabudo vėl įsileidusi džiazą ir jam session Užupio kavinė, o svarbiausia – atgijo Klaipėdos „Kurpiai“! Tai įvyko dar 2021 m. rudenį, bet 2022-aisiais klubas įtvirtino savo ryžtą likti džiazo žemėlapyje.

 

Leidybinis tempas šiais metais buvo spartus. Iš pusantros dešimties albumų išskirtini man atrodo keli. Pirmiausia Daliaus Naujokaičio „NoJo Airlines“ – patrakęs, nuostabiai keistas, metafiziškas, neapibrėžtas ir kartu dailiai prodiusuotas darbas. Visiška priešingybė jam – disciplinos, logikos, švaros ir sukontroliuoto draivo įsikūnijimas – Liutauro Janušaičio ir Jievaro Jasinskio „American Stories“, uždedantis dar vieną lopą ant lietuviškojo bigbendinio repertuaro spragos. Išmušantis iš vėžių, prajuokinantis, ne(at)leistinai ironiškas rinkinys „Jazz Not Dead“. Kitaip įžnybiantis, ekspresyvus, futuristiškas, garsingas ligšioliniu grupės „Brave Noises“ opus magnum virsta rinkinys „Meandros“. Šis sąrašas gali būti tęsiamas dar 10–11 punktų.

 

Žodžiu, džiazo scena 2022-aisiais buvo gyva, pilna įvairovės ir atspindinti sveiką laisvos tautos, atsiliepiančios į aplinkinio pasaulio įtampas, dvasinę būklę.

 

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė

Reikšmingiausi Kaunui, be abejo, buvo „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ renginiai, ne tik Šiuolaikinio mito trilogija „Sukilimas“, „Santaka“ ir „Sutartis“, prie kurių dirbo lietuvių ir tarptautinės pajėgos, bet ir mažesni – išskirčiau kompozitoriaus Philipo Millerio ir vizualių sprendimų menininkės Jenny Kagan „Kauno kantatą“ ir Leros Auerbach Šeštosios simfonijos, skirtos Chiune’i Sugiharai, premjeras. Itin įsimintinos Kauno muzikinio teatro premjeros: Romo Kalantos atminimui skirta Kipro Mašanausko roko opera „1972“ ir Giuseppe’s Verdi opera „Nabukas“, kurios įspūdinga premjera įvyko IX forte kartu su „Susitaikymo kelio“ eisena. Kauno ir Lietuvos tradicija tapusiame Pažaislio muzikos festivalyje tarp daugybės renginių norėčiau išskirti ansamblio „Paleasis“ debiutą, koncertą Broniaus Kutavičiaus atminimui ir Tricios Dawn Williams avangardinės fortepijono muzikos koncertą.

 

Lietuviškos muzikos alkį kuriam laikui pasotino Algimanto Kubiliūno ir mokinių bei Aido ir Dainiaus Puodžiukų atliktos lietuvių išeivių Jeronimo Kačinsko, Jono Švedo ir Kazimiero Viktoro Banaičio sonatos smuikui ir fortepijonui, kaip ir šiais metais kartu su Baltijos muzikos dienomis „Iš arti“ festivalyje įvykusios lietuvių autorių kūrinių premjeros: Ramūno Motiekaičio „Melancholijos erdvės“, Mariaus Baranausko „Amžinoji melodija“, Ričardo Kabelio „Opus parabellum“, Dominyko Digimo „swells, pines, rustles...“, Ritos Mačiliūnaitės „Cooking, Cleaning, Creating“, Žibuoklės Martinaitytės „4 Forces“, „Aletheia“ ir ypač įsimintina „Hado zona“. Širdį džiugino LMTA išleisti muzikologės Živilės Tamaševičienės atrasti ir leidimui parengti Juozo Naujalio motetai, kuriuos Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje atliko mišrus jaunimo choras „Exaudi“ (meno vadovė ir dirigentė Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė) ir Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos choras (vadovė Živilė Tamaševičienė).

 

Visų mūsų gyvenimą pakeitė karas Ukrainoje, besitęsiantis jau dešimt mėnesių. Tada, vasario 24 d., Kauno filharmonijoje minint Estijos nepriklausomybės dieną, kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru grojo Lietuvos ir Estijos atlikėjai. Iki dabar atsimenu ašaras muzikantų ir klausytojų akyse, kaip vilties maldai skambant Myroslavo Skoryko „Melodijai“ ir ovacijas tvirtai apsikabinusiems Daliai Kuznecovaitei, Erki Pehkai ir Ülo Krigului. Per dešimt mėnesių, regis, turėjome laiko perdėlioti prioritetus ir atsisakyti inertiškumo koncertinėse erdvėse. Tik ar atsisakėme?

 

Eglė Šeduikytė

Jau keletą metų žadina smalsumą ir vilioja šiuolaikinės muzikos festivalio „Muzikos ruduo“ (meno vadovas Robertas Bliškevičius) koncertai, vykstantys įvairiose ir, smagu, nebūtinai koncertinėse Vilniaus erdvėse. Šiemet ir vėl nenuvylė nė vienas jau 50 metų gyvuojančio festivalio renginys, kuriam dar nepasibaigus jau lauki kito.

 

Tačiau ne tik šiame festivalyje skambėjusių lietuvių kompozitorių kūrinių bei jų premjerų grandinėje, bet ir visų metų koncertinių įvykių dramaturgijoje stipriausią įspūdį padarė Šarūno Nako premjera – seansas „Moters žvilgsnis“ dviem orkestrams, atliktas Vilniaus rotušėje Lietuvos simfoninio pučiamųjų ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestrų, diriguojamų jaunų talentingų dirigentų Karolio Variakojo ir Mantvydo Drūlios. Nors praėjo jau keli mėnesiai, šio 40 minučių trunkančio kūrinio poveikis nė kiek neišblėso ir neduoda ramybės, tarsi neįminta mįslė ar neišspręsta daugiasluoksnė šarada. Taip pildosi paties kompozitoriaus žodžiai, jog šiame kūrinyje vyksta „tai, kas yra žodžiais nenusakoma nuojauta, ateities šešėlis, ar net tylinčio balso aidas“. Tik pačiam kompozitoriui žinoma, kokiomis priemonėmis jis pasiekė tokių „specialiųjų efektų“, kai, rodos, pučiamieji instrumentai kvėpuoja tavo paties plaučiais, o garsai įsilieję į kraujagysles teka ir vibruoja visame kūne, tarpais pašiurpstančiame nuo sąskambių sukeltų šalčio ir karščio bangų. Ne sykį teko sukinėti galvą, ieškant styginių orkestro pusėje mistiškai skambančio choro, kurio ten, žinoma, nebuvo...

Priešingose salės pusėse išsidėsčiusių kamerinio ir pučiamųjų orkestrų stereosąskambių efektą klausytojui sustiprino asimetriška jų vieta koncertinėje erdvėje. Ne vieną seanso dalyvį, o ir mane pačią, sutrikdė padrikai salėje išdėliotos kėdės, tačiau taip sėdint vieniems prieš kitus atsirado galimybė jausti kitų būsenas ir matyti emocijas. Ir aš stebėjau kitų veidus, bet prisimenu tik moterų žvilgsnius: vieni jų buvo susimąstę, kiti klausiantys, nustebę ar net sutrikę, dar kituose švytėjo susižavėjimas, buvo moterų žvilgsnių, nugrimzdusių tarsi į kitą dimensiją, kitą būtį. Seansas kiekvieną veikė labai skirtingai, individualiai, tačiau nė vieno nepaliko abejingo.

 

Kompozitorius Šarūnas Nakas šiais savo sukaktuviniais metais išties smarkiai lepino klausytoją, vaišindamas jį rafinuotais, gurmaniškais opusais, gaivinusiais nekasdieniškos patirties išsiilgusius melomanų receptorius. Per vienus metus – trys premjeros: „Tyla ir veidrodis“ kanelei ir kanklėms, „Karalių aplankymas“ vargonams ir „Moters žvilgsnis“ dviem orkestrams bei kiti kūriniai „Muzikos rudens“ festivalio koncertuose ir Trijų seansų – „Kosminės vibracijos“, „Mistinis langas“ ir „Paveikta moteris“ – metu.

 

Dar vienu neabejotinai ryškiu šių metų įvykiu pavadinčiau kitą tą patį vakarą Vilniaus rotušėje įvykusią premjerą – choro „Vilnius“ ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro atliktą Mindaugo Urbaičio kompoziciją „Laiškai Simonui Daukantui“, brendusią, pasak autoriaus, daugiau nei penkis dešimtmečius, nuo tada, kai jis būdamas 18-os perskaitė Jono Meko esė tuo pačiu pavadinimu.

 

Abiem kompozitoriams norisi nuoširdžiai padėkoti už jų kūryba praturtintus, jų sukaktis žyminčius 2022-uosius ir jau 20 metų (!) jų neprilygstamo tandemo kuriamas „Modus“ radijo laidas, traukiančias klausytojus netikėtais, naujais rakursais, modernumu ir inovatyvumu.