In memoriam Reginai Praksedai Paskačimaitei-Tamošaitienei

Didžiulės pusnys abiejose keliuko pusėse... Vaikui nešalta, iš gerų, pasiturinčių namų brenda į Senamiesčio gatvės gale buvusią mokyklėlę. Visada su knyga, šiuose namuose laikoma garbingoje vietoje. Meilė jai – knygnešio senelio Antano Briedelio palikimas. Ir taip – iš kartos karton. Raštinga mama Antanina net tarnavo garsaus Panevėžio advokato mašininke. Tėvas Stasys – Panevėžio apygardos teisme sekretoriumi.

Kelias į muzikos mokyklą atrodė toks ilgas: per visą Senamiestį ir Naująjį miestą už Nevėžio. Per senąjį arkinį tiltą, palei miesto pasididžiavimą – elektrinę, kuri jau pokariu gąsdino raudonų griuvėsių šešėliais. Pralekia žalia spalva šviečiančius buvusius vyskupo namus ir bažnytėlės varpinę, kurioje grįžtant namo skambėdavo varpas, linkėdamas mergaitei vakaro ramybės.

Žavi atsivėrė gyvenimo erdvė – sklidina muzikos. Renytė ne tik dainavo lysvę ravėdama ar vikaro Antano Gobio vaidinimuose, bet ir pradėjo skambinti fortepijonu. Pirmosios R. Paskačimaitės muzikos mokytojos – Petrapilio konservatoriją baigusi advokato žmona Ona Petraškevičienė, mokykloje – Aleksandras Domarkas, Sofija Petkūnienė. Regina akompanuodavo, grodavo solo, su orkestru. Mėgo pasirodyti koncertuose. Buvo giriama ir mėgstama.

Vartau senas 1950-ųjų nuotraukas: kokios gražios jaunos absolventės: Regina, Rita Svirskaitė, kitos mergaitės, likusios mokykloje dirbti ar kartu su Regina stojusios į Lietuvos konservatoriją. Jonas Švedas muzikalią merginą paviliojo į „liaudininkų“ būrį: įdavė kankles. Namus prisiminusi, vėl įsidėdavo rudenėjančių klevo lapų į knygas. Dabar jos apie muziką. Konservatorijoje baigė ne tik Prano Stepulio kanklių, bet ir Konrado Kavecko dirigavimo klases. 1976 m. stažavosi tuomečio Leningrado (Sankt Peterburgas) konservatorijoje pas dirigentą Ilją Musiną, 1986 m. – Minsko konservatorijoje pas cimbolininką Jevgenijų Gladkovą.

Jauna absolventė Lietuvos muzikos akademijoje dėstė – iki XX a. pabaigos. Iš po savojo sparno į savarankišką muzikos kelią docentė išleido per 30 kanklininkų, daugiau kaip 30 liaudininkų–dirigentų.

Nedingo pomėgis koncertuoti. Pirmoji atliko savo redaguotus J. Švedo, Valentino Bagdono, Vaclovo Paketūro, Rimvydo Žigaičio kūrinius. Greta mokymui skirtų leidinukų 1993 m. baigė didelį ir atsakingą darbą: monografiją „Kankliavimo raida ir metodika“. Nusivylė nepamačiusi jos išleistos.

Atlikėjišką biografiją puošė aktyvi veikla „Lietuvos“ ansamblio orkestre (1952–1965), „Sutartinėje“ (1956–2001). Du dešimtmečius vadovavo ansambliui „Rūta“. Pelnė medalių, kitokių apdovanojimų, klausytojų meilės Kanadoje, Belgijoje, Turkijoje, Indijoje, įvairiuose Europos, Amerikos, Rusijos festivaliuose.

Vis rymanti krėsle krūpteli atsimušus mažam paukšteliui į langą... Mąstyte pamąstai Praną išėjus: gal kviečia laukdamas jos... Pranas Tamošaitis, mylimas vyras ir partneris scenoje, Anapilin išėjo prieš keturiolika metų. Dvi geros dukros nepakeis... Jo rankos... gal vėjas apkabina ir neša... Nebegrįšiu... Neminėkit bloguoju... Buvo netikėta.

Te ilsisi ramybėje ant Vilniaus kalvų, ir volungės giesmės tenetyla...