Mano kelrodės dainos (I)

Jau senokai, dar neužėjus pandemijai ir neužsidarius karantine, kai visi puolėm prie įrašų ir ėmėm traukti iš spintų seniai klausytas plokšteles, mano mintis vis provokavo namų fonotekoje gyvenantis Giedrės Kaukaitės dvigubas albumas – išleistas gerokai anksčiau, tik kažin ar visus pasiekęs ir, deja, per mažai aptartas ir įvertintas. O šis albumas, sakyčiau, yra geriausia visų laikų lietuviškos vokalinės muzikos antologija. Dviejų kompaktinių plokštelių leidinyje G. Kaukaitė dainuoja ir liaudies dainas, ir populiariąsias Juozo Gruodžio „Aguonėles“, „Rugiagėles“, dar yra Balys Dvarionas, Stasys Šimkus, Jonas Nabažas ir t.t., o greta jų – muzika, kurią atradau iš naujo arba išgirdau pirmą kartą. Tai puikios Justino Bašinsko, Algimanto Bražinsko, Vytauto Jurgučio vokalinių ciklų ištraukos, retai skambančios Konstancijos Brundzaitės, Vytauto Laurušo ar Rimvydo Žigaičio vokalinės miniatiūros. Atminty atgijo ir Eduardo Balsio, Juliaus Juzeliūno, Broniaus Kutavičiaus, Jurgio Juozapaičio, Osvaldo Balakausko, Mindaugo Urbaičio, Vytauto Barkausko dainininkei adresuoti ir jos atlikti vokaliniai ciklai, oratorijos, kantatos ir operų partijos. Ką ir kalbėti apie ypatingą Felikso Bajoro vokalinės kūrybos svorį (emocinį taip pat), su kuriuo G. Kaukaitė, kaip yra sakęs Šarūnas Nakas, „įskriejo į lietuvių šiuolaikinės muzikos lauką“, o jos „užburiantis tembras ir meistriška interpretacija tapo paklausiausiu dalyku keliems dešimtmečiams“. Žymiausi lietuvių muzikologai sutartinai pažymi nenuspėjamą, nenukopijuotą G. Kaukaitės dainuotų solinių koncertų nuotaiką ir jų teatriškumą geriausia prasme. Pasak Edmundo Gedgaudo, „Pasikliaudama nedideliu romansu, ji geba lyg „tarp kitko“ aprėpti tiek, kad to pakanka ištisam spektakliui.“

Tad unikaliąją dainininkę labai knietėjo pakalbinti ne tik apie šią plokštelę, bet ir apie visą lietuvių vokalinės muzikos lobyną. Bandžiau Giedrei užduoti kelis klausimus, kai netikėtai jos atsakymų parametrai išsiliejo sraunia minčių tėkme, autentika, istorinio ir asmeninio pjūvio rėžiais. Kas, jei ne Kaukaitė, aprėpia tokius kontekstų pločius, tokius esmės gylius ir tokias patirties vagas? Tad pokalbis, laimei, virto jos plunksnai priklausančiais pamąstymais ir prisiminimais apie lietuvių muziką. Dėkinga už šias neįkainojamas atvertis, kviečiu jas patirti ir laikraščio skaitytojus.

Laimutė Ligeikaitė

Felikso Bajoro „Sakmių siuita“ (1968) štai jau antrą pusšimtį metų skaičiuoja, o vis dar iškyla naujų šio kūrinio atsiradimo aplinkybių. Daug kartų mėginau paaiškinti patirtą jausmą, pirmąsyk „Siuitos“ tekstus skaitant, nė muzikos dar neišgirdus. Sakmių veikėjai – paukščiai, gyvuliai, medžiai, velniai ir žmonės – kalbėjo, elgėsi ir jautė tarsi mano pačios dalis, o situacijos dingojosi realiai patirtos ir išgyventos. Protas sakė, kad tai netiesa, tačiau jausmai tvirtino priešingai. Toji priešprieša traukė lyg burtai, racionalią mintį gesindama, viliodama pasiduoti kito pasaulio tiesai, neva ji už tikrovę realesnė.

Paklaustas, kur perskaitė šiuos tekstus, Bajoras nurodė: „Kazimiero Būgos rinkiniuose.“ Būčiau norėjusi daugiau sakmių pavartyti, – jų glaustumas veikė stipriau nei pasakų, – tačiau nieko panašaus bibliotekoje neradau. Bajoras tuomet pasakė, kad prastai ieškojau. Ir dar negreit atskleis, kaip buvo iš tikrųjų. O pasirodo, pirmąsyk jis sakmes skaitė dar vaikas, kai vokietmečiu Kaune lankė muzikos pamokas pas Vincą Bacevičių (kompozitoriaus ir pianisto Vytauto Bacevičiaus tėvą). Ir jos taip pagavusios, taip įtraukusios, kad vis prašydavęs leisti dar ir dar „tas knygas“ paskaityti. Mokytojui V. Bacevičiui mirus, palikimą tvarkęs giminaitis Felikso paklausė, ką šis pasirinktų atminimui iš mokytojo daiktų. Septyniolikmetis moksleivis paprašė „tų trijų knygų“ ir keleto lapų švaraus natų popieriaus savoms solfedžio ir harmonijos užduotims. Pamėgtuosius tautosakos rinkinius Bajoras atsiveš į Vilnių ir vėl juos atsivers jau ne tik smuiko, bet ir kompozicijos studijas baigęs, sudėdamas trijų dalių ciklą balsui ir fortepijonui iš vienuolikos dainų. Rinkinio sudarytoją nutylės, smalsuolius apgaulingai „nukreipdamas“ link Būgos: buvo nesaugu minėti Jono Balio vardą vien dėl to, kad jis karui baigiantis pasitraukė į Vakarus ir Amerikoje tapo žymiu veikėju, išeivijos leidinių redaktoriumi, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto vicepirmininku.

„Sakmių siuitą“ mokiausi tarsi užkerėta. Natų iš rankų nepaleidau, kol vos po dviejų savaičių ciklą mokėjau atmintinai. Dalių siužetai, muzikinio teksto intervalika, ritmai, tempų kaita, spalvos, dinamika, pauzės, akcentai ir kontrastai, o svarbiausia – prasmė ir personažų charakteriai – inspiravo pasakojamąją manierą. Intuityviai jaučiau, kad turiu dainuoti sakytinai, o ne dainuojamai. Garsą įsivaizdavau kiek įmanoma lygų, neapdorotą, tarsi dainavimo nebūčiau mokiusis. Tai pasiekti buvo nesunku tekstą rečituojant, vaizduojantis save tų vienuolikos mitologinių nutikimų pasakotoja, skelbėja, kone pamokslininke ar pranašautoja, kad jie nuskambėtų skirtingais apibendrinimais, lyg maži epai. Išraiškos ženklus autoriaus rankraštyje radau apgalvotai ir aiškiai sužymėtus. O repetuojant pats Bajoras pavydėtinai įtaigiai pademonstruodavo tembrus, intonacijas, artikuliaciją. Ne tik žodis ar frazė, bet jo artikuliuojami net atskiri balsiai ir priebalsiai skambėjo kaip muzika. Šis kūrybingas procesas tapo daugelio būsimų partitūrų raktu, nors tekstai jau bus kiti, ir nebūtinai šiuolaikiniai. Tasai raktas atrakins visas duris, kurias ateityje besirinkčiau.

Prabėgs daug metų, atsisveikinsiu su scena, bus atėjęs laisvesnis laikas. Nepriklausomybė bus praturtinusi knygų lentynas, pamėgsiu simbolių žodynus, pasiekiamas taps Carlas Gustavas Jungas, dar studijų laikais dirigento Rimo Geniušo minėtas, paklius į rankas Mircea’o Eliade’s knygutė apie mitus ir archetipus bei Jungo sekėjos Marie Louise von Frantz studija apie stebuklines pasakas. Neteksiu žado: žmonijos paveldo informacija atsinešama kiekvieno mūsų jau ateinant į šį pasaulį! Archetipų apraiškos kuria žmogaus jauseną ir elgseną, o patsai archetipo suvokimas – tai lyg biologinio instinkto paralelė. Archetipai, kaip instinktų vaizdiniai, užkoduoti mituose, tuose seniausiuose žmonijos kūrybos šaltiniuose. Mituose slypi didžiosios, tikrosios tiesos, galingai mus ir šiandien tebeveikiančios...

Vis dėlto ir anuomet jau uždaviau Bajorui provokuojamą klausimą: o kodėl „Siuitos“ antros dalies trečioji padala „Vai, ąžuole“ yra ne sakmė, o daina? Ir paskutinis jos sakinys „Čia, kur girios, žalios pievos, lai gyvuoja ąžuolėlis!“ – tiesiog šūkis? Bajoras sutiko, sakė neradęs tinkamos sakmės apie tautos stiprybę ir laisvę, tad įpynė liaudies dainą. Svarbu buvo juodu ant balto įrašyti siekiamybę: „Velyk žaliam žaliuoti nei pakirstam gulėti!“ O šūkis? Jį Bajoras išgirdo Rasos šventėje Kernavėje. 1968-ieji...

Iš tikrųjų, didelėje drobėje reikalingas dėmesį fokusuojantis šviesulys, apnuoginantis prasmę; tasai šūkis tarsi geluonis išryškino sumanymą ir tapo kūrino kulminacija. Tvardydama patosą, šūkį skanduodavau su vos juntamu įtūžiu ir pasiekdavau stiprios įtaigos. Interpretuojant verta emocijas maišyti kaip dailininkui spalvas: džiaugsmą atmiešti liūdesio užuomina, į liūdesį įlieti abejonės ir vilties, nuoskaudą jungti su grauduliu, graudinimąsi – su tvardymusi. Emocijų konfliktas veikia stipriau. Vienspalvių išraiškų neleisdavo ir dirigentas Jonas Aleksa, nesyk pasišaipęs: „Padainavot viso labo pirmą planą, kai galėtų būti kokie devyni...“ Apie nepasakymą iki galo, non finito terminu vadinamą, perskaitysiu tik vėliau, studijuodama baroko atlikimą.

1972-aisiais Niujorko „Carnegie Recital Hall“ salėje su pianistu Gyčiu Trinkūnu atliekant „Sakmių siuitą“, kulminacinis šūkis „Čia kur girios, žalios pievos, lai gyvuoja ąžuolėlis!“ sukėlė nelauktą reakciją: iš savo vietos pakilęs žilstelėjęs, išvaizdus, aukštaūgis klausytojas ėmė ploti. Paskui jį sukilo visa publika ir sutartinai prisijungė prie plojimų. Tai buvo aiški demonstracija. Stovėjau sutrikusi, nes sutrikdyta ciklo eiga, ir kartu laiminga, kad kūrinio tema suprasta ir priimta. Tas aukštaūgis klausytojas, pasirodo, buvo poetas Stasys Santvaras, atvykęs į koncertą specialiai iš Bostono.

Sulaukiau tąsyk palankios Vlado Jakubėno recenzijos, koncerto programą su Gyčiu įrašėme į plokštelę, o čikagiškė dailininkė Zita Sodeikienė „Sakmėms“ sukūrė 11 puikių piešinių.

Profesionalus tautosakos puoselėjimas Lietuvoje 7-ojo dešimtmečio viduryje tebuvo beprasidedąs, todėl kaip naujiena skambėjo Bajoro nuostata atsisakyti dainų harmonizavimo, spraudžiant jas į Vakarų Europos klasikinės harmonijos rėmus: „Mūsų liaudies dainų neįmanoma užrašyti – tiek daug jose nenusakomų niuansų, kuriuos kiekvienas atlikėjas pateikia vis kitaip. Liaudies daina – tai išbaigtas, originalus paveikslas, o akompanimentas – asmeniškas kompozitoriaus požiūris į paveikslą.“ Savuosius akompanimentus jis rašąs sekdamas lietuviškų dermių balsais, kurdamas dainos emocinę erdvę: personažo charakterį, jo būseną, nuotaiką ir net aplinką. Štai daina „Neužaugo man bernelis“. Klasikiniu požiūriu jos melodija tarsi d-moll tonacijos, o Bajoro akompanimentas su d-moll tonacija nieko bendra neturi. Arba fantasmagoriškų vaizdinių daina „Šių nakcialy“: akompanimente nerasime nė vieno g-moll akordo, nors melodija skamba neva klasikine g-moll tonacija. Bajoro kūrinių emocinės erdvės samprata man siejasi su Beatričės Grincevičiūtės pasakojimu – į klausimą, kaip renkasi dainų tonacijas, dainininkė atsakė: „Renkuosi ne tonacijas, o dainų erdves, mano klausoje ir sąmonėje dainos gyvena skirtingose erdvėse.“

Bajoro motina, mokytoja – garsi Anykščių krašto dainininkė, su dar trimis seserimis Kairytėmis mokėjusi ir dainavusi neišsenkamą daugybę dainų. Ir Baranausko „Anykščių šilelį“ jos išgiedodavusios. Taigi kompozitoriaus ryšys su autentiška dainavimo maniera yra tiesioginis, prigimtinis. Gal dėl to jo Variacijų „Ugdė matutė“ balsui ir fortepijonui erdvė – tikras kompozicijos perlas. Aštuonių dalių kūrinio melodika, akompanimento sąskambių ir faktūrų kaita išpasakoja mergaitės gyvenimo dramą, motinėlei ją ugdžius kaip daržely rūtelę, kaip aukso obuolėlį numetus, nudavus už žalių girių, už aukštų kalnelių, mėlynų jūrelių; o kad pavirstų ji raiba gegutėle, skristų tėvų šalelėn, o ir pavirto, o ir skrido, o ir pamatė savo motinėlę sodely beverkiančią... Paskutinis žodis pakartojamas dar dukart neištariant jo iki galo, tarsi verksmu paspringus: „bever... bever...“ – tai tikras atlikėjo savitvardos ir skonio išbandymas. Finalinio variacijų puslapio ilga fortepijono užsklanda nutapo mergaitės portretą: tarsi didelė, graži paukštė, kraičio skrynioj įkalinta, sparnais plazdėdama veržtųsi kilti ir skristi, bet kurtūs, disonuojantys fortepijono sąskambiai sako, kad skrynios dangtis per sunkus... Du paskutiniai akordai – lyg peržegnojimas jos, išsilaisvinti nepajėgusios. Variacijas dainuodamas nepamėgink apnikusiam grauduliui pasiduoti. Ir jei, neduok Dieve, jį paspausi – sumenkinsi visumą, nusileisdamas iki buitinio lygmens, – lietuviams rūstumas arčiau. Mūsų senųjų dievdirbių stilizuoti, sutvardytų emocijų drožiniai statišku koncentruotumu ypač paveikūs. Panašiai kaip senoji ikonų tradicija, kai viename atvaizde sukauptas tūkstančių veidų prakilnus apibendrinimas.

Tikrų, gyvenimiškų apsiverkimų liudininke teko būti renkant liaudies dainas Kaišiadorių rajone 1962-ųjų vasarą. Bajoras ir muzikologas Rimantas Gučas užrašo melodijas, aš – žodžius. Kaišiadorys – Lietuvos vidurys, o juk tai dzūkų tradicijas išlaikęs kraštas. Pradeda močiutė giedoti ir ima graudintis, tęsti nebegali, nutraukusi dainą pradeda giminės istoriją pasakoti: kas mirė, kas žuvo, ką išvežė, kas negrįžo... Besiklausydama ašarodavau.

Dar iš nutylėjimų. Studijuodama Bajoro ciklą „Kodėl“ (1977) pagal Janinos Degutytės eiles, sunerimau neįspėdama vienos dalies simbolikos: „Mėlynajam ežere, po sidabro stogu, trys žuvytės, trys sesytės linksmos šoka. Mėlynajam ežere, žalio dumblo patale, po dryžuota geldele tyliai miega lelija.“ Na, manau sau, lelija – tai šviesos, nekaltumo, tyrumo simbolis, tačiau kas tos „trys žuvytės, trys sesytės“? Skambinu Bajorui į namus, klausiu, juk žinau, kad nė vieno žodelio jis be reikalo neįtrauks. O šis kažką mykia, neatsako, liepia pagalvoti. Praėjus penkiolikai minučių skambina nubėgęs jau iš gatvės telefono automato ir kone šaukia: „Tai tu nežinai?! Argi tu nežinai, kas yra trys sesytės?!“ – „Aaaa...“, – nutęsiu nei šiaip, nei taip. Bajoras pakabino ragelį, likau išsižiojus, laukdama, bene toptels kažkas tokio, ko negalima sakyti „laidiniu telefonu“. Nejau trys žuvytes, trys sesytės – tai trys Baltijos šalys? Ar ne tiesmuka? Praeis laikas, Bajoras atsakys: „Nesvarbu, kaip kitiems atrodė, rašiau, kaip pats supratau ir tikėjau.“ Beieškant, kas šiame cikle tarp eilučių, išryškėjo, kaip vaikams skirtų eilių metaforiški klausimai kompozitoriaus valia virto dramatiškais atsakymais. „Skrenda gulbės, o aš negaliu... žiogelis negroja, nes žalia lanka nupjauta ir pirkelė išdraskyta... beldžias į langą pūga – gauruota meška... slepiuos nuo šalčio ir tamsos motulės delnuos“, – tai pasakojimai apie svajonę, skriaudą, egzistencinę grėsmę, nelaisvę ir išsivadavimo viltį. Prasmingai apibendrinantis ir patsai ciklo pavadinimas „Kodėl?“

1978-aisiais sukurtas ciklas „Žiemužė balta eglužė“ pagal vaikams skirtus Leonardo Gutausko eilėraščius, paties autoriaus žodžiais tariant, yra revoliucija: „Kiškis pro langą žiūrėjo, aukštai danguj žvaigždelės žibėjo, vėžys jas rinko, į rėtį krovė – bus pasišviesti tamsioj klėtelėj. O molio menėj vėžiai pypkiuoja ir visi laukia ievų pražystant“... Pakanka išgirsti, kaip pats autorius intonuoja triskart kartojamą pražy-y-y-stant, kad suprastum, jog dainuojama ne apie ievas, bet apie laisvę. Gailėjausi, kad nesu baritonas ar bosas ir dainuoti šio ciklo negaliu.

Abiejų ciklų įtaigumą lemia tai, kad eilės labai primena liaudies dainas su joms būdingu metaforų žodynu, mažybinėmis žodžių formomis, pakartojimais.

B. d.