30-oji „Gaida“ dar nesibaigė. Laukite tęsinio (I)

30-asis jubiliejinis Tarptautinis aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“ įsimins ilgam. Jis tapo išskirtinis pirmiausia dėl situacijos, kurioje atsidūrėme. Prasidėjęs kaip įprasta spalio pabaigoje – 22 dieną – koncertų salėje (Nacionalinėje filharmonijoje), paskutinius savo koncertus surengė lapkričio 8 ir 10 dienomis virtualiai: galėjome stebėti tik renginių transliacijas (koncertai vyko gyvai, bet be publikos salėje). O dar du koncertai nukelti į 2021-uosius, kai, tikimasi, grįšime į normalybę ir renginiai vėl galės vykti viešai su publika. Tad šou dar turi tęstis (kaip dainavo Freddie Mercury, „Gaidos“ starto metais, 1991-aisiais, palikęs šį pasaulį; atsiprašau už šį su festivaliu gal ne visai susijusį ekskursą).

Per pirmąją pandemijos bangą itin dažnai linksniuotos „kitokio gyvenimo“, „pakitusio pasaulio“, kurį rasime išėję iš pandemijos, sąvokos. Iš šiokios tokios perspektyvos matome, kad išties neišvengiamai, priverstinai pasikeitė laiko matavimas. Planų, konkrečių terminų rėmai išsitempė iki begalybės. O jei pavyksta įgyvendinti tai, kas suplanuota, – beveik stebuklas!

Tad „Gaidos“ pradžia buvo stebuklinga. Šiais metais ji sumanyta kaip smūginė perkusijos koncertų dozė. Spalio 22 d. festivalį pradėjo „Portland Percussion Group“ iš Bostono (JAV), spalio 23 d. koncertavo „Colin Courrie Group“ iš Didžiosios Britanijos, o spalio 25 d. abi virtuozų grupės susivienijo, kad, pasipildžiusios keletu lietuvių (Džiugas Daugirda – mušamieji, Lina Valionienė ir Milda Zapolskaitė – balsai, Lina Baublytė – fleita), atliktų Steve’o Reicho „Drumming“ – visą ilgiau nei valandą trunkantį keturių dalių ciklą. Šis prieš pusę amžiaus sukurtas kūrinys yra vienas iš kertinių amerikietiškojo minimalizmo opusų, kurį kaip visumą pirmą kartą Lietuvoje pristatė „Gaida“.

Gaila, kad šio atlikimo ir kitų perkusijos koncertų, nei turbūt apskritai kolektyvų ir orkestrų su perkusininkais pasirodymų, nėra matęs dramaturgas Mindaugas Nastaravičius, parašęs „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijai mizansceną su orkestrantu, grojančiu trikampiu (apybukis muzikantas laukia savo vienintelio „įstojimo“ kūrinyje ir mintyse pučiasi dėl savo svarbos muzikos kūrinio atlikimui). Negana to, kad juokelis neskoningas, dar ir gerokai atitrūkęs nuo realybės. Jei rašytojas būtų atėjęs į „Gaidos“ koncertus, būtų sužinojęs, kad perkusiniai instrumentai – tai jūra tembrų, skambesių, atlikimo galimybių, pagaliau, įspūdingas instrumentų, kuriais groja perkusininkai, kiekis!

Pirmąjį festivalio vakarą „Portland Percussion Group“ (Christopheris Whyte’as, Paulas Owenas, Jonathanas Brownas, Garrettas Arney) pateikė šiuolaikinės Amerikos muzikos perkusijai panoramą. Šį koncertą „7 meno dienos“ jau aptarė. Tik pridursiu, kad atliekant Philipo Glasso „Glassworks“ – vieną iš penkių programos kūrinių – ansamblio narys P. Owenas netikėtai sėdo prie fortepijono ir pasirodė kaip neblogas pianistas. Tad galima tik pritarti JAV kritikų nuomonei, kad „Portland Percussion Group“ sudaro labai įvairiapusiai atlikėjai.

Spalio 23 d. į Nacionalinės filharmonijos sceną lipo „Colin Currie Group“. Ansamblio programoje derėjo tiek efektingi, atlikėjų temperamentą atskleidžiantys kūriniai, tiek opusai, į kuriuos reikėjo įsiklausyti labiau protu nei juslėmis. Prieš dvejus metus Colinas Currie „Gaidoje“ surengė įsimintiną „kūno perkusijos“ pasirodymą (atliko Julios Wolfe kūrinį), o dabar buvo proga įsitikinti, kad ne tik ansamblio lyderis, bet ir visas kvartetas (dar Adrianas Spillettas, Owenas Gunnellis, Samas Waltonas) verti dėmesio. Skambėjo Josepho Pereiros – Los Andželo filharmonijos orkestro timpanisto – „Mallet Quartet“ dviem vibrafonams ir dviem marimboms; Niujorke ir Portlande gyvenančio Andy Akiho efektingas „Pillar IV“, kuriame girdėjome džiazo perkusijos bei rytietiškų būgnų atgarsius; Glasso opusas „1+1“ buvo įdomus ir klausytis, ir žiūrėti. Atlikėjai susėdo prie staliuko ir pirštais bei krumpliais barbeno į stalą. Tai ir buvo jų instrumentai!

Britai labai rūpestingai atliko Ryčio Mažulio kūrinį „En éventail fermé“, tai buvo pasaulinė premjera. Mažulio kūrinys grįstas Olivier Messiaeno garsų serijomis, iš čia kūrinio pavadinimas: Messiaenas savo serijų garsų tvarkos pakeitimą vadino „iš kraštų į centrą suskleista vėduokle“. Nepaisant šių aliuzijų, Mažulio opusas skambėjo kaip ligšiolinės kūrybos tąsa – dar viena jo pamėgto nesibaigiančio kanono realizacija. Britai taip pat atliko savo tėvynainio Dave’o Marico „Nascent Forms“, Lukaso Ligeti (György Ligeti sūnaus) „Pattern Transformation“ ir amerikiečio Johno Lutherio Adamso kūrinį 4 bosiniams būgnams „Qilyaun“. Būgnai buvo išdėstyti ir scenoje, ir salėje, o publikai atsidūrus jų skambesio apsupty galima buvo pasijusti lyg griaustinio viduje. „Qilyaun“ inupiatų kalba reiškia „jėgos šaltinį“ ir siejamas su šamano būgnu kaip dvasinių kelionių įrankiu.

Spalio 25-ąją abu ansambliai susivienijo į „united forces“, anot C. Currie, kad atliktų Reicho „Drumming“ („Būgnijimas“). Šį kūrinį kompozitorius parašė 1970 m. po kelionės į Ganą, kurioje studijavo Afrikos būgnų techniką, o per premjerą Niujorko modernaus meno muziejuje Reichas atliko kūrinį su savo ansambliu. Beje, „Colin Currie Group“ taip pat susibūrė 2006 m., Reicho „Drumming“ atlikimui.

Visas kūrinys grįstas viena ritmine ląstele, kuri daugiau nei valandą išradingai varijuojama. Pirmoje „Drumming“ dalyje grojama keturiomis poromis suderintų bongų. Antroje skamba trys marimbos, įsijungia moterų balsai. Labai gražus perėjimas iš pirmos į antrą dalį, kai laipsniškai tylant bongams mušamas ritmas nuspalvinamas artikuliuoto aukščio marimbų garsais. Trečioje dalyje trijų varpelių rinkinių skambesį praturtina piccolo fleita, o ketvirtą jau atlieka visas ansamblis. Toks kūrinys iš muzikantų reikalauja milžiniškos koncentracijos, ne veltui jie scenoje atrodė lyg atliktų kokį ritualą. Ir ką gi – klausantis nuobodžiauti neteko!

Spalio 28 d. belgų vokalinė grupė „Hyoid“ parodė spektaklį „A History Of The Voice“ („Balso istorija“), prieš kurį „Menų spaustuvėje“ įvyko gyvas susitikimas su jo autore, airių kūrėja Jennifer Walshe. Pati būdama dainininkė ir improvizatorė, ji propaguoja išplėstinę vokalo techniką, kurią spektaklyje ir išgirdome. Tai – dainavimo, kalbėjimo ir kitokių garso leidimo būdų (murmėjimo, kriokimo, juoko ir t.t.) gretinimas. Dainavimas taip pat įvairus: XIX a. tipo arijų, renesanso ar viduramžių giesmių, liaudies muzikos nuotrupos, kurios tampa teatrinio performanso dalimi. „Hyoid“ nariai – Fabienne Seveillac, Els Mondelaers (mecosopranai), Andreasas Hallingas (tenoras), Tiemo Wangas (baritonas) – yra ne tik profesionalūs dainininkai, bet ir puikūs aktoriai, net šokėjai. Šis spektaklis galėtų būti rodomas ir šiuolaikinio teatro, net šiuolaikinio šokio festivaliuose. 2017 m. sukurtą spektaklį inspiravo prancūzų filosofo Rolando Barthes’o tekstas „Balso grūdas“, tačiau pačios J. Walshe sukurtas „libretas“ sudarytas iš įvairiausių personažų kaleidoskopo – čia veikia Tomas Cruise’as (kulminacinė scena vaizduoja jo juoką), Gwyneth Paltrow, Siri ir kiti veikėjai. Spektaklio tekstas socialiai angažuotas, perteikiantis šiuolaikinio pasaulio realijas ir problemas. Ši problematika skambėjo ir spalio 30 d. Vilniaus kongresų rūmuose jau pačios J. Walshe atliekamame jos kūrinyje „The Site of an Investigation“.

Vienintelis „Gaidos“ simfoninis koncertas šiais metais buvo išskirtinai moteriškas. Net programoje jis pavadintas „Žvilgsniu į moteris“ (kiekvienas festivalio koncertas įvardytas kaip tam tikras „žvilgsnis“). Spalio 30 d. su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru pasirodė Vokietijoje gyvenanti serbų kilmės pianistė Tamara Stefanovich, dirigavo estų dirigentė Anu Tali, o programoje skambėjo J. Walshe, žymios Pietų Korėjos kompozitorės (gyvenančios Vokietijoje) Unsuk Chin, garsiosios suomės Kaijos Saariaho ir mūsų autorės Justinos Repečkaitės opusai. Išvakarėse vyko susitikimas (vaizdo konferencija) su U. Chin, o prieš koncertą – gyvas susitikimas su T. Stefanovich ir A. Tali.

U. Chin muzika įdomi, kompleksiška, prisodrinta tembriškai (ne veltui ją atlieka geriausi pasaulio orkestrai). Koncerte skambėjo U. Chin simfoninis kūrinys „Spira“ ir Koncertas fortepijonui ir orkestrui. Pastarojo solistė T. Stefanovich parodė čia reikalingą gerą techniką ir muzikalumą, bet kiek kitokia prasme, nei paprastai įsivaizduotume pianistinį virtuoziškumą. U. Chin Koncerto muzika labiau improvizacinio pobūdžio, artimai susijusi su orkestro partija. Kita vertus, pianistė pademonstravo puikų šiuolaikinės fortepijoninės muzikos estetikos išmanymą (jos repertuare – Pierre’o Boulezo, Karlheinzo Stockhauseno ir kitų iššūkius atlikėjams keliančių autorių kūriniai).

Dirigentė A. Tali per visą koncertą buvo itin tvirta, disciplinuota, bet sykiu ir tiksli, jautri atliekamai muzikai. Visų autorių kūriniai buvo skirtingi. Greta U. Chin muzikinių „sūkurių“ skambėjo mistiška, ištęsta K. Saariaho „Ciel d’hiver“ („Žiemos dangus“), kurio nuotaiką nusako pavadinimas. O pradėjo koncertą J. Repečkaitės kūrinio „Vellum“ (2020) premjera. Autorė čia, regis, nuodugniai tyrinėjo orkestrą ir jo skambesius.

B. d.