Operos karalius Niujorke

Operos karaliumi tituluoto įžymiojo boso Vaclovo Daunoro biografiją puošia ne tik dainavimas Lietuvos operos teatre, daugybėje scenų tuometėje Sovietų Sąjungoje, bet ir stažuotė Milano „La Scala“ (1966–1968 m.), kur jis dainavo Monteronę Giuseppe’s Verdi operoje „Rigoletas“ ir Didįjį žynį Wolfgango Amadeus Mozarto „Idomenėjuje“. 1967 m. „Rigoleto“ spektaklyje teko pasirodyti su pačiu Luciano Pavarotti.

Šįkart, visuomenę sudominusio ciklo apie „Metropolitan opera“ transliacijas internetu akiratyje norisi pažvelgti, kokią karjerą V. Daunoras padarė už Atlanto. Dar sovietmečiu, 1970 m. ir 1979 m., jis buvo per vargus išleistas koncertuoti į JAV, o 1993 m. išvyko ilgam, 1996 m. pradėjo dainuoti Niujorko „Metropolitan opera“ teatre. Net 10 metų, iki 2005-ųjų, jis buvo žymiausio pasaulyje operos teatro solistas, dainavęs ten kiekvieną sezoną po kelis spektaklius, spaudęs ranką bei gėręs kavą su žymiausiais pasaulio menininkais, buvęs jų scenos partneris, turėjęs teatro darbuotojo pažymėjimą.

Nuo 1996 m. iki 2005 m. Niujorke V. Daunoras padainavo 207 spektakliuose: operose „Traviata“ (1996, 1997, 1998, 2000, 2001, 2003 ir 2004 m.), „Toska“ (1996, 1997, 1998, 1999, 2000, 2002, 2004 ir 2005 m.), „Eugenijus Oneginas“ (1997 ir 2001 m.), „Manon“ (1997 m.), „Turandot“ (1997, 2000, 2002 ir 2005 m.), „Madam Baterflai“ (1998, 2000 ir 2004 m.), „Chovanščina“ (1999 m.), – pastarojoje pasirodė kartu su Irena Milkevičiūte, – „Otelas“ (1999 m.), „Lošėjas“ (2001 m.), „Samsonas ir Dalila“ (2001 m.), „Karas ir taika“ (2002 m.), šioje – drauge su Gehamu Grigorianu. Paskutinį kartą „Metropolitan“ teatre V. Daunoras dainavo 2005 m. gegužės 5 d. operoje „Turandot“. Per visą laikotarpį boso scenos partneriai buvo žinomi solistai Marcello Giordani, lietuviškų šaknų turinti Carol Vaness, Paulis Plishka, Luciano Pavarotti, Jamesas Morrisas, Charlesas Anthony, Renée Fleming, Johnas Del Carlo, Patricia Racette, Marcelo Álvarezas, Dolora Zajick, Jelena Obraztsova, Plácido Domingo, Thomas Hampsonas, Dmitrijus Chvorostovskis, Anna Netrebko, Samuelis Ramey, Marija Gulegina. V. Daunorui dirigavo P. Domingo, Antonio Pappano, Jamesas Levine’as, Julius Rudelis, Carlo Rizzi, Valerijus Gergijevas, Nello Santi, Marco Armiliato, Vladimiras Jurovskis, Maurizio Benini. Ne kartą „Metropolitan opera“ pasirodžiusi Violeta Urmana neturėjo garbės šioje scenoje susitikti su V. Daunoru, tačiau net du mūsų solistai – I. Milkevičiūtė ir G. Grigorianas – Niujorko scenoje dainavo greta operos karaliaus.

Iki pat 2006 m. „Metropolitan opera“ sukaupė daugybę spektaklių, kurie be pertraukų buvo rodomi nuo 1980-ųjų ar dar anksčiau. Tai publikos mėgstami, itin brangūs ir didingi operų pastatymai. Beveik pusė V. Daunoro dainuotų spektaklių buvo režisavęs ne kas kitas, o legendinis italų meistras Franco Zeffirelli, tad šalia dainavimo su daugybe iškilių solistų V. Daunoras galėjo mėgautis ir pastatymais, į kuriuos teatras investavo milžiniškas lėšas.

Deja, viešai prieinamame „The New York Times“ laikraščio archyve apie solistą randame tik vieną 1979 m. lapkričio 26 d. straipsnį, kuriame kalbama apie jo koncertą Niujorko „Carnegie Hall“. Muzikos kritikas Josephas Horowitzas rašė: „Ponas Daunoras yra Lietuvos valstybinės operos narys. 1966 m. laimėjęs bronzos medalį P. Čaikovskio konkurse Maskvoje, jis stažavosi Milano teatre „La Scala“, kur dainavo operose „Rigoletas“ bei „Idomenėjas“. Daunoro balsas yra gražus, platus, gerai sustyguotas. Ankštoje mažojoje salėje solistui trūko erdvės, mat balso didingumas ir spalvų įvairovė reikalavo kur kas platesnių garsinių sferų. Daunoro tembre aptinkame kažką, ką turėjo Fiodoras Šaliapinas. F. Schuberto „Der Doppelgänger“ atlikimas buvo melodramatinis ir itin ekspresyvus.“

Reikia didžiuotis ir nuolat garsiai kalbėti apie tokias asmenybes kaip V. Daunoras, kuris buvo geriausias šalies bosas, tačiau nesutiko būti lyginamas su tarpukario operos žvaigždėmis, mat kukliai manė, kad jam iki jų dar toli. Laikas lekia nevaldomai, bet reikia tikėtis, kad ir po šimtmečio, kai Lietuvos opera švęs 200 metų jubiliejų, prie V. Daunoro paminklo būriuosis žmonės ir kalbės apie jį taip pat pagarbiai, kaip šiandien kalbame apie Kiprą Petrauską ar Antaną Kučingį. Ilsėkitės ramybėje, Karaliau!