„Banchetto musicale“ koncepcijos ir idėjos

Kaip ir kiekvieną ankstyvą rudenį, nuskambėjo festivalio „Banchetto musicale“ koncertai. Šiemet, nors ir sudėtingomis sąlygomis, įvyko jau 30-asis, jubiliejinis, festivalis, iš kurio programos galima buvo spręsti apie jo rengėjų užmojus ir galimybes. Šiame tekste norisi atkreipti dėmesį į festivalio idėjų ir koncepcijų daugiaplaniškumą, kuris, mano galva, daro šį renginį išskirtinį Lietuvos kontekste, atveria naujų galimybių. Festivalis kasmet parenka pagrindinę temą, į kurią ragina atkreipti dėmesį dalyvaujančius atlikėjus; atsižvelgiant į ją dėliojamos ir koncertų programos. Šiemet paskelbtoji tema – „Gyvenimas ir mirtis“, kurios traktuotę bandyta atskleisti įvairiais pjūviais: kaip šias temas suvokė katalikai ir protestantai, kaip apie tai svarstė skirtingų kraštų, socialinių sluoksnių atstovai. Taigi, šių metų „Banchetto musicale“ tikslas, iškeltas jo organizatorių, buvo „apžvelgti plačią įvairiaspalvę kultūrinę ir muzikinę paletę, keliaujant nuo katalikiškojo meno juslingumo iki gilių intelektualių protestantų įžvalgų, žavintis abiejų sudėtingumu ir poveikiu“. Reikia pasakyti, kad įvyko bent keturi koncertai, atliepę gyvenimo ir mirties temą, ir atlikėjai tai pateikė itin kūrybiškai, atspindėdami įvairiausius temos aspektus ir kontekstus.

Pastebėtina, kad kasmet festivalyje stengiamasi suaktualinti ir prisiminti Lietuvos istorijos įvykius, sukaktis, atkreipti dėmesį į tam tikras istorines kultūrinių reiškinių santalkas. Šiuos metus, minint Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano 300-ąsias gimimo metines, Lietuvos Seimas paskelbė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, tad festivalis į programą įtraukė koncertą iš Goricijos sinagogos Italijoje. Italų ansamblis „Lucidarium“ internetu transliuotame koncerte iš nuostabios barokinės sinagogos (pastatytos 1756 m. vietoj ankstesnių geto maldos namų) atskleidė XVI a. Venecijos žydų gyvenimą – renesansiniame mieste tarpusią muzikinę kultūrą, organiškai įsiliejusią į miesto kasdienybę. Prisimenant daugiau kaip 700 metų siekiančią Lietuvos žydų istoriją, jos ypatingą suklestėjimą XVIII a. (susijusį su Vilniaus Gaono indėliu į Lietuvos religinį, kultūrinį, mokslinį ir visuomeninį paveldą), atrodo, kad sąsaja nuskambėjo tikrai aktualiai.

„Banchetto musicale“ rengėjai nebe pirmus metus pristato ir kokį mažiau žinomą kūrėją iš senosios muzikos istorijos puslapių. Pernai tikru atradimu tapo Milano šv. Radegundos vienuolyno benediktinės Chiaros Margaritos Cozzolani (1602–1676) kompozicijos Vakarinei liturginei valandai, nuskambėjusios itin gaiviai koncerte Vilniaus arkikatedroje. Šiemet festivalio klausytojams buvo pristatytas naujas vardas – Giovanni Battista Mosto (1550–1596), italų kompozitorius, mokęsis pas Claudio Merulo. Jo gyvenimo istorija rodo, koks nepastovus galėjo būti ano meto muzikų gyvenimas, priklausomas nuo juos samdžiusių didikų įvairiuose kraštuose. Mosto dirbo Miunchene (rūmų kapeloje grojo kornetu ir trombonu), vėliau, grįžęs į tėvynę, darbavosi gimtojoje Udinėje, Paduvoje, Venecijoje. Svarbi jo muzikinės tarnybos dalis buvo susijusi su Transilvanija, kur jis dirbo kunigaikščio Zsigmondo Báthory rūmuose Alba Julijoje ir, kaip teigiama, „subūrė puikių muzikų kompaniją“, tarp kurių buvo daug atvykusių italų. Su jais apkeliavo didžiąją dalį Europos, lankėsi ir Krokuvoje.

Mosto buvo pagarsėjęs madrigalų kūrėjas, jo kompozicijos įtrauktos į garsiausias XVI a. muzikos antologijas, išleisti ir jo paties kūrinių rinkiniai. „Banchetto musicale“ koncerte „Stella, quam viderant magi“ (rugsėjo 13 d. Valdovų rūmuose) jo motetus ir madrigalus atliko senosios muzikos ansamblis „Morgaine“ bei solistai Nora Petročenko, Povilas Vanžodis, Nerijus Masevičius, Mikusas Abaroniņis ir Danielis Pelnēnis (pastarieji iš Latvijos). Savotišku atradimu tapo ir lituanistinės sąsajos: kompozitorius savo antrąją madrigalų knygą (Venecija, 1584 m.) dedikavo Lietuvos didikui Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui, o rinkinį „Motecta liber primus“ (Venecija, 1590 m.) paskyrė minėtam Transilvanijos kunigaikščiui Zsigmondui, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro sūnėnui. Koncerto pagrindą sudariusius Mosto motetus muzikologai priskiria Venecijos mokyklai ir apibūdina kaip artimus Andrea Gabrieli stiliui. Trumpos, dainingos melodinės frazės, imitacijomis pereinančios iš balso į balsą, netrukdė išgirsti ir suvokti tekstą (tai irgi pažymėtina kaip viena Mosto kompozicijų stiprybių). Kaip vieną iš gražiausių motetų būtų galima išskirti „Ave, Virgo gratiosa“, populiariu Mergelei Marijai skirtu lotynišku tekstu, kuriame atsispindi visos minėtos (ir Renesanso sakraliajai muzikai būdingos) savybės. Mosto motetus ir madrigalus atlikėjai paįvairino ir kitų italų, palaikiusių ryšius su lietuvių ir Transilvanijos didikais, vokaline (Vincenzo Galilei, Giovanni Bassano) ir instrumentine (Diomedes Cato, Girolamo Diruta ir kt.) muzika – populiariaisiais to meto ričerkarais ir tokatomis, grojamais klavesinu, vargonais, liutnia ar viso instrumentinio ansamblio. Beje, net kelias skirtingas koncertų programas iš Mosto motetų bei madrigalų parengę atlikėjai dvi iš jų („La Virginella“ ir „Audi, Dominum, hymnum meum“) šių metų liepos mėnesį pristatė ir penkiuose Lietuvos miestuose.

Vokalinė muzika skambėjo ir dar viename „Banchetto musicale“ koncerte, skirtame XVI–XVII a. anglų kompozitorių kūrybai. Programą, pavadintą „To see, to hear, to kiss, to die...“ pristatė ansamblis „Floridante“ iš Estijos – Saale Fischer (klavesinas) ir Villu Vihermäe (viola da gamba), pasikvietę mecosopraną Iris Oja ir žymų barokinės arfos atlikėją iš Anglijos Andrew Lawrence’ą-Kingą. Prisipažindama, kad Renesanso ir baroko laikų anglų muzika yra viena mano mėgstamiausių, su didžiuliu malonumu klausiausi Johno Dowlando ir Henrio Purcello dainų, ne kartą girdėtų iš įrašų. Tiesa, su I. Oja balsu ir išraiška reikėjo kiek apsiprasti – įprasčiau kai kurias dainas girdėti atliekamas aukštų balsų (sopranų ar kontratenorų). O štai mecosoprano tembras ir tesitūra muzikai suteikė kitokių, naujų spalvų. Neabejotina, kad bendradarbiavimas su A. Lawrence’u-Kingu ir bendros programos rengimas dainininkei daug davė perteikiant britų muzikos stilių, kalbos, tarties subtilybes. I. Oja – pagarsėjusi operos ir oratorinių vaidmenų atlikėja, taigi artistinė išraiška – jos stiprybė, kuri puikiai atsiskleidė dainuojant ir Dowlando („Come again“, „Can she excuse“), ir Purcello („ʼTis Nature’s voice“, „O solitude“) vokalinius šedevrus. Gerai išmanydama senosios muzikos vokalo atlikimo principus, ji laisvai pereidavo ir į šnabždesį, ir į kalbamąsias frazes; gal norėjosi išgirsti daugiau piano, ypač auginant ar kaip tik filiruojant tęsiamas gaidas.

Vienas iš continuo instrumentų – klavesinas, atrodo, kaip tik buvo linkęs tausoti savo garsą (dažnai ansamblyje jo nė nebuvo girdėti), užleisdamas pirmumą barokinei arfai, kurios subtilus skambesys visiems grojant būtų užgožtas. Tačiau A. Lawrence’o-Kingo skambinami soliniai kūriniai (pavyzdžiui, Dowlando pavana „Lachrimae“) gniaužė kvapą dėl puikios technikos, neįtikėtinai perteikiamos dinaminės skalės – nuo ppp iki sodraus skambesio vos ne per keturias oktavas, užgaunant storiausias instrumento stygas.

Žymiausių užsienio atlikėjų, naujų kompozitorių vardų, įdomių teminių programų pristatymas turėtų būti kiekvieno festivalio rengėjų gairės. „Banchetto musicale“, regis, atrado savo prioritetus, o tarp keliolikos kasmetinio festivalio koncertų kiekvienas klausytojas atranda savo mėgstamiausius. Beje, festivalis šiemet dar nesibaigė – dėl pandemijos ribojimų kol kas nukeltas baigiamasis 30-ojo festivalio koncertas „Actus tragicus“, pristatysiantis Johanno Sebastiano Bacho ir Georgo Philippo Telemanno sakralines kantatas.