Reveransas genijui

Vasariškai šiltą rugsėjo 24-osios vakarą, skindamasis kelią Vilniaus gatvėje pro barus ir žmonių minią, susimąsčiau, kiek publikos yra koncertų salėse, kaip ji yra ribojama ir varžoma, kai tuo tarpu kavinėse bei baruose ar visai neseniai praūžusioje Tautų mugėje minios pramogautojų trinte trinasi vienas į kitą be jokių apsaugos priemonių ir niekam nė motais ten riboti lankytojų kiekį. Apie nesuprantamus valdžios sprendimus diskutuoja daugelis. Ačiū Dievui, yra menas, kuris leidžia pamiršti beprotišką pasaulio ritmą bei taisykles ir nors trumpam nusikelti kelis šimtus metų atgal, kur tarsi gali pajusti XVIII a. Vieną ir visą klasikos grožį.

Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras pradėjo savo naująjį sezoną, viltingai tikėdamasis, kad pandemija nesugriaus artimiausių planų. Atidarymo koncerte drauge su orkestru, diriguojamu meno vadovo Modesto Barkausko, scenoje pasirodė ir bene ryškiausias šių dienų Lietuvos pianistas Petras Geniušas. Jo pasirodymas antroje koncerto dalyje buvo skirtas visame pasaulyje minimoms Ludwigo van Beethoveno 250-osioms gimimo metinėms. Pianistas su orkestru atliko Beethoveno Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 5 Es-dur, op. 73, dar vadinamą „Imperatoriškuoju“, kuris buvo skirtas kompozitoriaus globėjui ir mokiniui, Austrijos erchercogui Rudolfui. Kunigaikščio Juozapo Lobkowitzo rūmuose įvykusi premjera buvo tikras triumfas, o po kelių mėnesių, 1811 m. lapkritį, kūrinys viešai atliktas vienoje garsiausių koncertų salių – Leipcigo „Gewandhaus“.

P. Geniušas šio Beethoveno koncerto dar nebuvo grojęs, tad įvyko, galima sakyti, maestro debiutas. Nepriekaištinga grojimo technika, subtilumas, puikus susiklausymas su orkestru, įtaigi muzikos traktuotė – visa tai apibūdina P. Geniušo skambinimą. Šis koncertas jam buvo svarbus ne tik dėl debiuto, bet ir dėl to, kad šiemet minimos jo tėvo, pianisto ir dirigento Rimo Geniušo 100-osios gimimo metinės, tad šį Beethoveno koncertą P. Geniušas skyrė tėvo atminimui. Gražu, jautru ir prasminga.

Pirmoje koncerto dalyje turėjome galimybę klausytis Franzo Schuberto Styginių kvarteto Nr. 14 d-moll, dar vadinamo „Mirtis ir mergelė“. Šį kartą scenoje griežė ne keturi muzikantai – aranžuotę styginių orkestrui padarė Gustavas Mahleris. Kompoziciją Schubertas sukūrė 1824-aisiais, atsigavęs po sunkios ligos, išsekęs dvasiškai. Kvarteto pavadinimas „Mirtis ir mergelė“ kilo iš antros kvarteto dalies, kurioje panaudota taip pavadintos jo paties dainos citata. Pirmą kartą kvartetas buvo atliktas tik po dvejų metų ir ne viešai. Prabėgus keletui metų po kompozitoriaus mirties, 1831-aisiais, „Mirtis ir mergelė“ buvo viešai publikuota natų kataloge. Šis opusas pelnytai laikomas kompozitoriaus testamentu. Ir išties, klausantis genialiai sukurtos muzikos, jos sudėtingoje harmonijoje ir faktūroje gali išgirsti ne tik anuometinės, bet ir vėlesnių epochų atgarsius, suvokti nepaprastą muzikos gilumą bei prasmę.

M. Barkausko interpretacija ir tikslus partitūros perskaitymas, aiškūs ritmikos ir dinamikos ženklai persidavė visiems muzikantams. Buvo juntamas jų įsijautimas, atsidavimas, energija. Pakerėta publika po 40 minučių trukusio didingo opuso ilgai plojo ir nenorėjo paleisti orkestro nuo scenos.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Šv. Kristoforo kamerinis orkestras skambėjo didingai, o kartu grakščiai ir lengvai. Prisijaukinta ir sudėtinga Šv. Kotrynos bažnyčios akustika. Maestro M. Barkauskas yra vienas talentingiausių nūdienos dirigentų, gebantis energingai atgaivinti bet kokį muzikinį paminklą. Belieka orkestrui palinkėti daug koncertų ir dar daugiau publikos aplodismentų.