Nebūtina suprasti, reikia pajausti

Pamažu kasdienėje užmarštyje palikdami kelis mėnesius kamavusias negandas, nekantriai žvalgomės išsiilgtų kultūrinių įspūdžių. Susibūrimai galerijose, teatruose ar koncertų salėse dabar tapo kaip niekad vertingi. Viena tokių patirčių – liepos 5 d. vykęs kompozitoriaus, etnomuzikologo, multiinstrumentininko Algirdo Klovos naujausio albumo „Versmės tėkmė“ pristatymo koncertas (garsininkas Giedrius Kepežėnas) Paliesiaus dvare.

Klova, daugeliui galbūt geriau žinomas kaip kantri muzikos atlikėjas, šį kartą pristatė jam pačiam itin artimą programą. Kompozitoriaus sumanyta, sukurta ir paties atliekama muzika, grįsta autentiškų lietuvių liaudies melodijų motyvais, dermėmis ir sąskambiais, perteikiama su folkloro, postfolkloro ir kitų stilių improvizacijos elementais, leido naujai atpažinti ir pajusti mūsų tautos šaknis.

Pats Klova, paklaustas, kaip jam kilo idėja gana drastiškai „išrakinėti“ lietuvių liaudies melodijas, kartais paliekant tik minimalius jų struktūrinius fragmentus, šmaikščiai atsakė: „Nuolat kartojant liaudišką melodiją, po dvidešimties kartų ji atsibosta, todėl profesonaliam muzikantui norisi ją pagroti vis kitaip.“

Savaip transformuodamas liaudiškas melodijas, tačiau nesunaikindamas jų autentiškumo, kompozitorius su luperio, įvairiausių liaudies instrumentų ir balso pagalba per visą renginį sugrąžino klausytojus iki jų pačių esmės. Naujai pasakyti tie patys dalykai tarsi atliepė daugelio kartų užklostytus reliktus, atidengė tai, kas jau gal ir primiršta, bet visada gyva. „Mūsų šaknys niekur nedingo, jos yra, tik po jomis reikia šiek tiek pasikapstyti, paieškoti, kas mums reikalinga. Kiekvienam žmogui reikalingi skirtingi dalykai, bet būtent šaknys gali padėti save suprasti, į jas gali atsiremti“, – sakė kompozitorius.

Stebino Klovos išradingumas sudarant koncerto programą. Atlikdamas kūrinius (nebūtinai nuosekliai, kaip buvo nurodyta žiūrovams išdalytuose lankstinukuose), pristatydamas kompozicijas ir iš CD albumo, ir iš vinilinės plokštelės, nestokodamas improvizacijos, kompozitorius netiesiogiai atskleidė muzikinio sumanymo esmę: etninis palikimas niekada neskamba du kartus vienodai, tačiau teisingai išjaustas visuomet transliuoja tą pačią emociją. Kaip tik tai liudija ir CD albumo pavadinimas „Versmės tėkmė“. Pasak autoriaus, versmė – tai liaudies muzika, mūsų ištakos, o tėkmė – kompozitoriaus ir atlikėjo darbas.

Ne kartą įvairiuose festivaliuose („Skamba skamba kankliai“, „Mėnuo juodaragis“, „Suklegos“) atliekama programa mažiau kaip prieš metus pasiekė ir įrašų studiją, kur po ilgo proceso buvo įrašyta CD ir vinilinėje plokštelėje. Tad po koncerto buvo itin smalsu pasiklausyti įrašyto „Versmės tėkmė“ varianto ir palyginti jį su tuo, ką teko girdėti bei matyti gyvai. Įrašas leidžia išgirsti kiekvieną išgrojamo garso, melodijos moduliaciją, perprasti interpretacijos ir technologinių sprendimų dermę. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju kyla palyginimas, kad kaip kitados lietuvių liaudies dainos buvo užrašytos, taip ir šį kartą buvo užfiksuotas naujas Klovos kūrybinis vaisius. Neabejotina, kad kitame koncerte išgirsime dar kitokių kompozitoriaus kūrinių interpretacijų. 

Klova atskleidė albumo įrašų „virtuvę“. Bendradarbiaudamas su Giedriumi Kepežėnu, jis atrinko skirtingus lietuvių liaudies fragmentus, dermes, motyvus, klijavo daugelio įrašų variantus, siekdamas išgauti įdomiausią kūrinio interpretaciją. Tarsi iš skirtingais būdais persiklojančių to paties įrašyto fragmento gabaliukų sudėliodamas visai kitaip atrodantis kūrinio peizažas. Atliekant gyvai panaši funkcija teko luperiui – įrenginiui, skirtam besikartojantiems muzikiniams motyvams užrašyti ir atkurti realiu laiku. Įgrodamas kūrinio fragmentą, tuo pat metu jį įrašydamas, Klova koncerte eksperimentavo su skambančiais motyvais, nevengdamas „ant viršaus“ užrašyti ar gyvai pritarti pasikartojančiai melodijai, jos daliai ar ritminiam dariniui. Kaip vieną tokių pavyzdžių vertėtų paminėti kūrinį „Lumzdelių tirliavimas“, kuriame vieno žmogaus pasirodymas tapo išplėtota įvairiausių piemenų tirliavimų sutartine. Skirtingu metu lumzdeliais įgrodamas ir su luperiu įrašydamas įvairiausius trumpus tirliavimus, muzikantas sukūrė erdvėje išplėtotą piemenų pokalbį. Tiesa, keliuose kūriniuose, kur buvo naudojami garsesni instrumentai, retkarčiais norėjosi tolygesnio garsinio santykio tarp gyvai atliekamos muzikinės dalies ir per garsiakalbius leidžiamo įrašo. Nepaisant to, koncerto idėja išsipildė, buvo iškalbinga ir įdomi.  

Po koncerto girdėti atsiliepimai, kad Klova yra „žmogus, grojantis širdimi“, apibūdina to vakaro Paliesiaus dvare esmę. Tikiu, pilnai salei publikos, tarp kurios buvo ir albumo leidėjas Dovydas Bluvšteinas, kompozitoriaus draugas poetas Liudvikas Jakimavičius, italų dainininkas Mario Di Pasquale, vertėja Rasa Klioštoraitytė ir daug kitų žinomų žmonių, tas koncertas įsiminė kaip kupinas šilumos ir tikrumo. Juk nebūtina suprasti kodėl, užtenka pajausti, kad klausydamiesi Klovos muzikos galime išgirsti save, pajusti savo šaknis.