Operos internetu (VI)

Šeštoji Niujorko „Metropolitan opera“ transliacijų savaitė pernelyg daug neišsiskyrė iš kitų. Senokai žinomi kūriniai vienu metu privertė suabejoti, ar tik nepabodo kasdienis operų žiūrėjimas? Tačiau atidžiai narstant kiekvieną operą, matomą pirmą ar jau dešimtą kartą, supranti, jog tokio meistriškumo bei kokybės niekur arti nepamatysi. Deja.

Savaitę pradėjo Richardo Strausso didingoji „Elektra“. Vienas sudėtingiausių kūrinių pasaulio muzikos istorijoje. Anot teatro vadovo Peterio Gelbo, tokio dydžio orkestro, koks groja „Elektroje“, „Metropolitan opera“ scenoje niekuomet nebuvo. Suprask, net didžiausios Richardo Wagnerio ar Albano Bergo operos neprilygsta Strausso partitūroms. Ir tai yra tiesa. Žinant kompozitoriaus didybės maniją, siekį suburti kuo didesnį orkestrą, chorą ir solistus, negali netikėti, kad „Elektroje“ vienu metu groja net šimtas aštuoni muzikantai. Po pasaulinės premjeros 1909 m. publika liko sukrėsta monumentalios graikų mito adaptacijos. „Elektros“ muzika yra labai įtaigi ir prikaustanti. Žinoma, šiandien šią operą publika priima kur kas geriau nei XX a. pradžioje, tačiau savo sudėtingumu „Elektra“ vis dar geba nustebinti. Pirmą kartą Niujorko scenoje ši opera buvo pastatyta 1932 metais. Kadangi spektaklis netrunka nė dviejų valandų, iš pradžioje ji buvo rodoma kartu su vienaveiksmėmis operomis. Buvo sezonų, kai ją publika galėjo išvysti su komiškąja Gioacchino Rossini opera „Sinjoras Bruščinas“, kartais su Giacomo Puccini „Džaniu Skikiu“. Antrasis pastatymas įvyko tik 1966 m. ir išsilaikė scenoje iki 1992-ųjų, čia žymiausią Niujorko scenos interpretaciją pateikė garsusis austrų režisierius Otto Schenkas. Žymiausioji teatro Elektra – tai garsusis švedų sopranas Birgit Nilsson. Per visą teatro istoriją ši opera parodyta 114 kartų. Balandžio 20-osios vakarą galėjome išvysti 2016 m. įrašytą naują operos pastatymą, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Nina Stemme, Adrianne Pieczonka, Waltraud Meier ir Ericas Owensas, dirigavo garsus suomių kompozitorius ir dirigentas Esa-Pekka Salonenas.

Kitą dieną teatras visam pasauliui transliavo Puccini operą „Toska“. Rašant apie šią operą kyla dvejopi jausmai. Visų pirma, reikia pradėti nuo to, jog 1985-aisiais Franco Zeffirelli publikai pristatė įspūdingo dydžio spektaklį, kuriame buvo atvaizduotos tikslios Vatikano ir Romos kopijos. Atsivėrus pirmo veiksmo uždangai publika plodavo kelias minutes, kartais tekdavo net stabdyti orkestrą. Skambant „Te Deum“ scena buvo perkrauta bažnytinės atributikos, gausybės žmonių. Tad, sakoma, publika net užmiršdavo, kad operoje svarbios ne tik dekoracijos. „Toska“ repertuare išsilaikė iki 2008-ųjų. Kiekviename sezone buvo rodoma po 20 ir daugiau kartų, o spektakliuose dainavo tokios žvaigždės kaip Hildegard Behrens, Plácido Domingo ir Cornellis MacNeilis. Naujasis teatro vadovas 2009 m. „nurašė“ šį pastatymą ir scenoje gimė naujoji „Toska“, kurios dekoracijas sudarė raudonų plytų siena. Visus 8 sezonus publika vangiai priėmė šį pastatymą, bet, žinoma, geniali Puccini muzika leido pamiršti apmaudą. Ir galiausiai 2017 m. įvyko naujosios „Toskos“ premjera, kuri buvo... visiškas Zeffirelli plagiatas. Žiūrint spektaklių nuotraukas ar vaizdo įrašus, aiškiai matosi, jog britų režisierius Davidas McVicaras nukopijavo senąjį operos pastatymą. Deja, labai nesėkmingai. Įspūdingoje „Te Deum“ nebuvo nieko įspūdingo. Bažnyčios elementai šmėžavo scenos kraštuose, o pirmo veiksmo finale visi stovėjo išsirikiavę kaip mokykloje ir daug kartų žegnojosi. Visiškas kičas. Tačiau publika šį pastatymą priėmė, nes jis buvo vis dėlto geresnis už 2009-ųjų interpretaciją. Šį, 2019–2020 metų sezoną, „Toskoje“ turėjo dainuoti Anna Netrebko, balandžio viduryje opera turėjo būti transliuojama ir kine. Deja, tenkinomės 2018 m. nufilmuotu spektakliu, kuriame dainavo Sonya Yoncheva, Vittorio Grigolo ir Željko Lučićius, dirigavo Emmanuelis Villaume’as. Beje, šis pastatymas buvo vienas nesėkmingiausių teatro istorijoje. Iš  pradžių diriguoti turėjo Jamesas Levine’as, šiam atsisakius jį pakeitė Andris Nelsonas, o prieš pat premjerą jis irgi pasitraukė iš projekto. Tenoras Jonas Kaufmannas paliko šį pastatymą, nes norėjo pabūti su šeima. Tad premjera įvyko ne pačiomis geriausiomis nuotaikomis, taip tarsi pranašaudama, kad senoji Zeffirelli „Toska“ buvo tarsi teatro siela, kurią P. Gelba patraukė užmarštin. Nuo 1901-ųjų iki šių dienų „Toska“ suvaidinta 978 kartus.

Balandžio 22 dieną buvo transliuojamos Jacques’o Offenbacho „Hofmano pasakos“. 2009 m. įvykusi naujoji premjera, nuėmus įspūdingą, 30 metų rodytą pastatymą, buvo ne kartą transliuota per „Mezzo“ kanalą. Man asmeniškai ši opera buvo vienas pirmųjų susitikimų su šiuo žanru, kaip melomanui, kuris nuo 2010-ųjų pradėjo savo kelią operos pasaulyje. Šį pastatymą per visus 10 metų „Mezzo“ yra rodęs gal 20 kartų. Bent pusę įrašų man teko pamatyti. Tad „Hofmanas“ yra tiesiog įaugęs į kraują. Žinoma, ir Lietuvoje ši opera statyta ne kartą. Graži, melodinga ir itin vaizdinga muzika patraukia nuo pirmųjų akimirkų. 2009-ųjų pabaigoje įrašytame spektaklyje dainavo Anna Netrebko, Kathleen Kim, Ekaterina Gubanova, Josephas Calleja ir Alanas Heldas. Dirigavo tuometis muzikos vadovas J. Levine’as. Bene įdomiausia ir sudėtingiausia šioje operoje yra lėlės Olimpijos arija, kurią įtaigiai atliko K. Kim, debiutavusi su šiuo vaidmeniu. Maltos tenoras J. Calleja, ne kartą viešėjęs ir Lietuvoje, Hofmaną Niujorke taip pat dainavo pirmą kartą. Modernus žvilgsnis į šią istoriją sužavėjo publiką. „Hofmano pasakos“ yra viena populiariausių operų, rodoma kas kelis sezonus. Iš viso teatro istorijoje ši opera rodyta 277 kartus.

Komedijos gerbėjai šią savaitę taip pas nenusivylė, nes jiems buvo skirti du vakarai – balandžio 23-ąją regėjome Franzo Leháro operetę „Linksmoji našlė“, o savaitės pabaigoje – Rossini operą „Pelenė“. „Linksmoji našlė“ yra populiariausia operetė pasaulyje, vien per pirmus premjeros metus parodyta daugiau kaip 1000 kartų įvairiose šalyse. Šis, naujasis „Metropolitan opera“ pastatymas buvo įdomus solistų sudėtimi, nes pagrindinius vaidmenis atliko Renée Fleming, Kelli O’Hara ir Nathanas Gunnas, dirigavo seras Andrew Davisas. Antra, tai buvo Brodvėjaus lygio pastatymas, mat režisierė ir choreografė Susan Stroman scenoje sukūrė tikrą šou, persunktą humoro ir šokių. Be abejo, negalime nepaminėti ir dekoracijų, kurios, sujungus 2 ir 3 veiksmus, keitėsi tiesiog publikos akyse. Pirmą kartą šio teatro scenoje „Linksmoji našlė“ buvo pastatyta 2000-ųjų žiemą. Per 19 metų ji rodyta 49 kartus. Nuotaikinga ir linksma operetė Lietuvos publikai yra puikiai pažįstama, kaip ir Pelenės storija. Deja, Rossini „Pelenė“, sudėtinga bel canto opera, Lietuvoje kol kas nebuvo pastatyta. Po premjeros 1997 m. „Metropolitan“ scenoje opera iki šiol rodoma su tomis pačiomis dekoracijomis. Ganėtinai dažnai grįžtanti į sceną ir jau 3 kartus filmuota opera yra tikras geros nuotaikos užtaisas. Pasaka, perkelta į Rossini laikų realų suaugusiųjų gyvenimą, verčia kvatoti ne tik dėl veikėjų charakterių, bet ir dėl išraiškingos muzikos. 2014 m. kine transliuota opera pasauliui parodė tokias įžymybes kaip Joyce DiDonato ir Juanas Diego Flórezas bei dirigentas Fabio Luisi. Nuo 1997-ųjų iki paskutinio spektaklio 2014 m. „Pelenė“ vaidinta 38 kartus.

Publika jau trečią savaitę gali išrinkti vieną operą. Trečią kartą žiūrovai nubalsavo už Giuseppe’s Verdi „Traviatą“. „Metropolitan opera“ nuo 1980 iki 2000 metų „Traviatą“ statė vieną už kitą gražesnę ir brangesnę, reguliariai kas 10 metų. Deja, naujoji XXI a. politika leidžia naikinti visa, kas gražu ir tradiciška. Tad 2006 m., kartu su Zalcburgo festivaliu, į Niujorko sceną atkeliavo balta siena ir raudona odinė sofa... Ši interpretacija išsilaikė scenoje apie 12 metų, kol galiausiai 2018-ųjų pabaigoje išvydome prieš kelias savaites regėtą grandiozinį naują pastatymą. 2012 m. nufilmuotame spektaklyje gerėjomės Natalie Dessay, Matthew Polenzanio ir Dmitrijaus Chvorostovskio balsais. Pirmą kartą ši opera Niujorko scenoje buvo parodyta 1883 m. lapkričio 5-ąją, paskutinis spektaklis suvaidintas 2019 m. balandžio 27-ąją. Iš viso parodyti 1026 spektakliai. Lietuvoje vien tik LNOBT ši opera statyta 1920, 1931, 1940, 1946, 1952, 1974, 1980, 1992, 2009 metais ir numatomas naujas pastatymas 2020-aisiais. O kur dar Kauno ir Klaipėdos teatrai? Tad panašu, jog ši opera dėl savo melodingumo ir pasakojamos istorijos populiari ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje.

Vienas iš labiausiai laukiamų ir intriguojančių įvykių buvo balandžio 25-osios gala koncertas iš namų, kuriame pasirodė apie 40 ryškiausių šio meto operos žvaigždžių. Nuo pat teatro atidarymo 1883-aisiais, Niujorko opera sugebėjo stebinti savo koncertais. Iki 1966-ųjų, naujųjų rūmų atidarymo, koncertai nebuvo ilgi, nebuvo jų labai daug, po 20–30 per sezoną. Teatrui persikrausčius į naujus namus Linkolno centre ir pradėjus visiškai kitokią repertuarinę politiką, buvo atsisakyta sezono pradžios bei pabaigos koncertų, pradėti rengti proginiai koncertai, kaip teatro vadovų išleidimas į užtarnautą poilsį (R. Bingo 1972 m. ir J. Volpe’o 2006 m.), Placido Domingo ir Luciano Pavarotti 25-mečio ir 40-mečio darbo teatre koncertai, teatro rūmų Linkolno centre 25-mečio (1991 m.) ir 50-mečio (2017 m.) koncertai, teatro 125-mečio (2008 m.) jubiliejinis renginys. Tačiau du įspūdingiausi koncertai vyko 1983 m., minint teatro įkūrimo 100-metį, ir 1996 m., kai 8 valandas publika gerėjosi garsiausiais operos solistais, atvykusiais į Niujorką pagerbti J. Levine’o. Tad organizuoti koncertus „Metropolitan opera“ tikrai moka.

Buvo smalsu, ar karantino metu įvyks kažkas įdomesnio nei tik operų transliacijos. Ir įvyko! Visų pirma, kelias savaites žymiausi teatro solistai kūrė kelių minučių trukmės filmukus, kuriuose pasakojo, kaip atėjo į „Metropolitan opera“, kokia jų patirtis, o finale pasakė, kad pasaulis daug prarastų užsidarius šiam teatrui, tad aukokite pinigus. Koncerto pradžioje iš visų solistų filmukų buvo sumontuotas 3 minučių trukmės vienas filmas, kuriame prasmingai kreiptasi į žiūrovus su prašymu padėti šiam teatrui. Koncertą vedė teatro vadovas P. Gelbas ir muzikos vadovas Yannickas Nézet-Séguinas, kurie iš Niujorko ir Monrealio tiesioginiu ryšiu bendravo su prisijungiančiais solistais ir publika. 8 laiko juostų skirtumas leido visiems solistams prisijungti patogiu metu, tad koncertą pradėjo Europa, o vėliau jis persikėlė į JAV. Koncerto programoje skambėjo įvairi muzika: nuo Vincenzo Bellini „Piratų“ (Javieras Camarena) ir „Puritonų“ (Lawrence’as Brownlee), barokiškojo Georgo Friedricho Händelio „Kserkso“ (Joyce DiDonato) iki Leonardo Bernsteino „Vestsaido istorijos“ (Isabel Leonard). Žinoma, buvo ir klasikos. Nuskambėjo ištraukos iš operų „Užburtoji fleita“ (René Pape), „Romeo ir Džuljeta“ (Josephas Calleja), „Eugenijus Oneginas“ (Michaelis Fabiano), „Karmen“ (Elīna Garanča), „Toska“ (Piotras Beczała), „Luiza“ (Angel Blue), „Meilės eliksyras“ (Roberto Alagna ir Aleksandra Kurzak), „Otelas“ (Renée Fleming), „Žydė“ (Jonas Kaufmannas), „Samsonas ir Dalila“ (Anita Rachvelishvili), „Don Žuanas“ (Peteris Mattei), „Andrė Šenjė“ (Ambrogio Maestri), „Pulko duktė“ (Erin Morley), „Tanhoizeris“ (Michaelis Volle). A. Netrebko, pabaigusi visą koncertą ir tapusi savotiška jo kulminacija, atliko Sergejaus Rachmaninovo romansą. Teatro orkestras pagrojo Intermezzo iš Pietro Mascagni operos „Kaimo garbė“ ir Wagnerio „Lohengrino“ trečiojo veiksmo įžangą, o teatro choras su orkestru atliko vergų chorą iš Verdi operos „Nabukas“. Šis koncertas – tai pirmas istorinis įvykis pasaulio istorijoje, kai 40 solistų, 50 choro ir orkestro artistų, dirigentas bei teatro vadovas 4 valandas tiesioginiame eteryje surengė tokį įspūdingą koncertą. Ir kas nuneigs, jog „Metropolitan opera“ yra geriausias pasaulio operos teatras?

Norintys plačiau susipažinti su teatro archyvu ir pasižiūrėti, kiek kartų spektakliai buvo rodomi sezone, kas juose dainavo, pamatyti nuotraukas bei paskaityti recenzijas, turėtų apsilankyti šiame puslapyje http://archives.metoperafamily.org/archives/frame.htm.

7-ąją transliacijų savaitę turėsime retą progą gėrėtis visa Donizetti „Tiudorų“ trilogija (kurios pirmą dalį tikimės rugpjūtį išvysti ir LNOBT scenoje). Bus rodomos operos „Ana Bolena“, „Marija Stiuart“ ir „Robertas Devere“, taip pat šiuolaikinė Nico Muhly opera „Marni“ (pagal šią istoriją Albertas Hitchcockas yra sukūręs filmą), Verdi opera „Luiza Miler“ ir Aleksandro Borodino didingasis „Kunigaikštis Igoris“. Na, o savaitės „perliukas“ bus gegužės 1-ąją transliuojama 1985-ųjų Verdi „Aida“, už kurią nubalsavo publika. Istoriniame spektaklyje išvysime seniai iškeliavusius, bet nepamirštus solistus Fiorenzą Cossotto, Jamesą McCrackeną ir Simoną Estesą. Pagrindinį Aidos vaidmenį atliks dabar 94-uosius metus einantis amerikiečių sopranas Leontyne Price, kuri 1985 m. su Aidos vaidmeniu Niujorko scenoje oficialiai baigė savo karjerą.

B. d.