Jūrų žvaigždė

Kai nebe pirmą kartą susitinkame su iškiliu meno kūriniu, dažnokai patiriame daugiau atradimų ar įžvalgų, negu jų suteikia pirmoji pažintis. Ir tai būna ne vien anksčiau nepastebėtos detalės – pakartotiniai susitikimai mums leidžia naudotis svarbesne ir tik tikram menui būdinga, nuolat atsinaujinančia galimybe po pertraukų jį kitaip išgirsti, pamatyti, suvokti.

Onutės Narbutaitės „Trijų Dievo Motinos simfonijų“ premjeros Lenkijoje klausiausi Krokuvoje, 2006-ųjų gruodį. Šis opusas buvo įtrauktas į Dešimtosios lenkų ir lietuvių muzikologų konferencijos programą, ir tenykštėje Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje (pirmoje baroko stiliaus to miesto šventovėje) monumentalųjį kūrinį atliko Krokuvos muzikos akademijos choras ir orkestras, diriguojant akademijos rektoriui Stanisławui Krawczyńskiui. Žurnalo „Krakόw“ pirmame 2007 m. numeryje muzikologas Leszekas Polony rašė: „Savitas Narbutaitės muzikos pobūdis kyla besijungiant rafinuotai sąskambių raiškai (nevengiančiai tonalios eufonijos aliuzijų) su neskubriu ir nedramatizuojamu naratyvu. Tai nėra vienpusės, tolygios tėkmės muzika, kuri pro aštrius sandūrius ir proveržius siektų finalo kulminacijos. Ji gal veržiasi, trykšta ar spinduliuoja iš slėpiningų gelmių, iš kažkokio „anapus“. Stipri garsų srovė banguodama tolydžio kinta. „Kartais virpa arba mirgėdama švyti“, – rašo šį kūrinį komentuodamas Andrzejus Mądro. Itin esmingomis čia tampa sąskambių sanglaudos, sankirtos ir laipsniška jų kaita.“

Apie Narbutaitės kūrybą jau pirmąją konferencijos dieną samprotavo Krokuvos muzikos akademijos studentai. Įdomu, kad šią renginio dalį jie anuomet patys sumanė, rengėjams pasiūlė ir puikiai įvykdė. Dar kitaip tenykščių studentų nuomonę apie mūsų kompozitorės muziką patyriau per koncertą, pilnutėlėje bažnyčioje netyčia nugirsdamas tai, ko nesiryžčiau pakartoti girdint Krzysztofui Pendereckiui.  

Apreiškimą, Gimimą ir Nukryžiavimą kompozitorė perteikia taip galingai ir netikėtai, kad aš, pirmojo įspūdžio sukrėstas, šias simfonijas bemat sugretinau su Giotto freskomis, matytomis garsiojoje Paduvos koplyčioje. Bet ilgainiui, manyje menkstant šitokių „giminysčių“ poreikiui, Giotto šedevrų ir Narbutaitės „Trijų Dievo Motinos simfonijų“ ciklai vieni nuo kitų mano mintyse ėmė tolti, taip dar labiau didindami savo paslaptingos įtaigos galią. Bet štai – dabar aiškiau ir gerokai kitaip, negu pirmo įspūdžio paveiktas, apčiuopiu tose freskose slypinčią muziką, o čia aptarinėjamose simfonijose – tapybą. „Kokia tema konferencijai!“ Iš tiesų... Tik ar ne verčiau vienumoje įsižiūrėti ir įsiklausyti į Giotto ir Narbutaitės kūrinius? Juk tam palankiomis akimirkomis juos priartinančių galimybių šiandien nebestokojame.

Jau senokai galvoju, kad šios Simfonijos nuostabiai tiktų pagerbiant kokią išskirtinę mūsų istorijos datą. Ir štai pagaliau 2019 m. sausio 13-ąją sėdžiu subtiliai pritemdytoje mūsų pagrindinio Operos ir baleto teatro salėje, stebiu Nacionaliniam simfoniniam orkestrui parengtas vietas, į kurias tyliai įžengę susėda muzikai. Nesigirdi įprasto, jaukaus derinamų instrumentų šurmulio (matyt, tai buvo atlikta prieš įžengiant į sceną), Laūra Karnavičiūtė subtiliai atlieka koncerto vedėjos priedermę, ateina dirigentas Robertas Šervenikas. Salei dar labiau pritemus kyla tamsi uždanga už orkestro, atverdama sujungtus Kauno valstybinį ir Nacionalinės operos chorus. Dar tylu, bet didingo teatro pojūtį žiūrovai pagauna ir jo nebepaleidžia klausydamiesi puikiai parengto, laiko tėkmę tirpdančio kūrinio. Jį užbaigia žodžiai „...stella maris, Maria“ („...jūrų žvaigžde, Marija“), ir po pauzės, aidint aplodismentams, matau, kaip ties scenos pakyla stovėdama autorė įteikia gėles Robertui Šervenikui, Petrui Bingeliui, Česlovui Radžiūnui...

„Tris Dievo Motinos simfonijas“ įrėmina du a cappella chorai – Introitus ir Oratio. Antrajame iš jų girdime Hildegardos Bingenietės (1098–1179) tekstą – šios benediktinių ordino vienuolės, mistikės, poetės, kompozitorės (jos kūriniai tebeatliekami ir įrašinėjami mūsų dienomis), o juk dar ir vokiečių medicinos pradininkės, gamtos mokslininkės ir gyvenimo mokytojos... Užrašytose jos mintyse ir regėjimuose aptinkama nuomonė, kad Žemė skrieja aplink Saulę. 2012 m. spalį Hildegarda pagaliau tapo kanonizuota kaip katalikų šventoji. Nedrįsdamas tvirtinti, nujaučiu esant kažkokių saitų tarp jos, kaip kompozitorės, ir Onutės Narbutaitės. Gal XXI amžiaus kompozitorė protarpiais tampa viduramžių vienuole, kad nepaaiškinamos būtinybės verčiama, per anaiptol ne kiekvienam suvokiamą kančią įkūnytų tai, ko šiandien imtųsi Hildegard von Bingen?