Dedikacija Claude’ui Debussy

Paskambinti visus 24 Claude’o Debussy preliudus per vieną vakarą – iššūkis net ir įgudusiems, tarptautinį lygį pasiekusiems pianistams. Ką kalbėti apie jaunuosius, kurie dar tik pakeliui į meistrystės brandą. Tad lapkričio 8-ąją Kauno filharmonijoje vykęs, o kitą dieną Vilniuje, „Organum“ salėje, pakartotas koncertas sulaukė pelnyto atbalsio. Apie penkių VDU Muzikos akademijos studentų – Ugnės Barysaitės, Lauros Stepkovičiūtės, Gusto Raudoniaus, Živilės Kudirkaitės, Evelinos Pilipavičiūtės – bei pianisčių Julijos Sadaunykaitės ir Simonos Zajančauskaitės pasirodymą klausytojų daug diskutuota, pageidauta Debussy preliudus išgirsti ir kituose Lietuvos miestuose. Tai jau rimtas įvertinimas, turint omenyje renginių gausą ir pasiūlą.

Muzikos vakaras buvo skirtas žymiojo prancūzų kompozitoriaus Claude’o Debussy mirties šimtmečiui. Kaip žinia, XX a. pradžioje Debussy tapo Europos muzikos simboliu. Ypač fortepijoninės bei simfoninės. Ne dėl kūrinių gausos, bet jų kokybės, savitumo, subtilumo, novatoriškumo. 24 Preliudų ciklą Debussy kūrė 1910–1913 m., sekdamas savo autoriteto Fryderyko Chopino pėdomis (galime prisiminti, kad pirmoji Claude’o mokytoja buvo Chopino mokinė Marie Mote de Fleurville). Poetiškumas ir geidaujamas garso grožis – štai tos gijos, kurios labiausiai Debussy preliudus sieja su žymiojo lenkų romantiko preliudais, tačiau Debussy kūriniuose apstu jo laiko atspindžių: tai neįtikėtinas faktūros sudėtingumas, ritminis įnoringumas, džiazo elementai, pedalizacijos iššūkiai, harmoninių potėpių ir kaitos savitumai. Trumpai tariant, daug tapybiško impresionizmo ir kartu kur kas giliau nei tapybiški įspūdžiai... Pats autorius labai vertino savo Preliudus – tiek pirmąjį, tiek antrąjį sąsiuvinius. Dažnai juos skambindavo, išlikdamas „aukščiausios prabos garso aristokratu“.

Septynių jaunųjų pianistų garbei reikia pasakyti, kad visų jų interpretacijos buvo profesionaliai nušlifuotos, subtilios, daugiasluoksnės, nesiekiančios nieko apstulbinti, bet skoniu ir subtilumu priartėjusios prie aristokratiškojo Debussy. „Pamirškite, kad fortepijonas turi plaktukus“, – mokė kompozitorius. Ir šie jauni žmonės pamiršo. Žinoma, ne be puikaus pianisto ir pedagogo, dar ir vedusio koncertą, Donaldo Račio pagalbos, jo tikėjimo ir pasitikėjimo savo esamais ir buvusiais mokiniais.

Svariausiai koncerte prabilo pianistė Julija Sadaunykaitė – tikra fėja, ypatinga „šokėja prie fortepijono“, paskambinusi paskutinį Debussy preliudą „Fejerverkai“. Jaunosios pianistės išgaunamas garsas buvo lankstus, minkštas ir kartu gilus. Julija skleidė tai, ką po apgaulingos improvizacijos šydu slepia Debussy muzika – kruopščiai apgalvotą vidinę tvarką ir formą, santūrų, bet labai elegantišką „Fejerverkų“ žibėjimą.

Apie sumanymą atlikti visus Debussy preliudus pianistė pasakojo: „Studijuodama Škotijoje dalyvavau Debussy muzikos konkurse. Jam besirengdama konsultavausi pas prancūzų muzikos ekspertą Roy Howatą. Jo ypatingos įžvalgos ir žinios mane įkvėpė, todėl nesilioviau domėtis Debussy kūryba. Kadangi šiemet minime kompozitoriaus 100-ąsias mirties metines, pasiūliau savo buvusiam dėstytojui docentui Donaldui Račiui surengti visų Preliudų ciklo koncertą. Prieš metus dėstytojo iniciatyva buvome suburti paskambinti visus Sergejaus Rachmaninovo Etiudus-paveikslus Kauno filharmonijoje, todėl mintis atlikti visus Debussy Preliudus atrodė puiki tąsa. Mums visiems, esamiems ir buvusiems šio puikaus profesionalo studentams tai buvo puiki galimybė darsyk kartu padirbėti ir gerokai patobulėti.“