Be baimės, su meile, trupučiu streso ir sėkmės

„Be baimės, pilnas meilės“ („No Fear, Full Of Love“) – tai Giedriaus Nako pirmasis (fiziniu pavidalu) albumas. Jaunas džiazo pianistas prieš gerus dvejus metus vieną semestrą pagal Groningeno Princo Klauso konservatorijos studentų mainų programą studijavo Niujorke ir, įkvėpęs pasaulio džiazo sostinės oro, panoro ten įrašyti savo muziką. Ir ne šiaip, o įrašyti su geriausiais muzikantais, kokius pianistui iš Lietuvos įmanoma prisivilioti. Pasirodo, pasaulio džiazo arenoje nežinomas (kol kas) jaunuolis gali įrašinėti su tuo pačiu būgnininku, su kuriuo mielai dirba Geraldas Claytonas, kontrabosininku iš Pato Metheny „Unity Band“, pirmojo ešelono saksofonininkais ir labai perspektyviomis vokalistėmis.

Gal tai ir nėra pirmas kartas Lietuvos džiazo istorijoje (kaip teigta albumo pristatymo anotacijose), kai vietinį muzikantą apsupa pasaulinio masto profesionalai: prisiminkime Vladimiro Tarasovo junginį su Anthony Braxtonu ar Kęstučio Vaiginio sukomplektuotus superkvintetus su Alexu Sipiaginu, Davidu Berkmanu ir kt., arba Daliaus Naujokaičio draugystę su Kenny Wollesenu – tai ne mažiau įspūdingi Lietuvos–JAV džiazinio tilto fragmentai. Tačiau Giedriaus Nako naujasis opusas šią taikymosi į aukščiausiąją lygą tradiciją svariai papildo ir pratęsia. Joks įtakingas prodiuseris neatvedė jo supažindinti su didžiaisiais, jokia džiazo dievaitė neįsimylėjo ir neapskelbė, jog dabar ji dainuos tik su tais, kurie gros su juo... Tik pats, savo vizijų vedamas, jis ėmė ir sukūrė gražų rinkinį, kurio gimimo istoriją netrukus pats ir papasakos.

Albumas įrašytas Niujorke, kas būtų didis įvykis ir siekiamybė daugeliui Europos muzikantų, ne vien Lietuvos. Kas gi taip ypatinga šioje vietoje?

Niujorkas yra džiazo Meka. Tokio dydžio mieste, kuriame verda tiek įvairaus veiksmo, tvyro kita aura, formuojasi visiškai kitokie reiškiniai nei bet kur kitur. Dauguma geriausių pasaulyje džiazo įrašų atlikti būtent ten, ir tai – ne atsitiktinumas. Todėl ten ir vykau.

Papasakokite apie savo kolegas, su kuriais teko įrašinėti albumą.

Labai džiaugiuosi, kad man pavyko surinkti tokią tikrų žvaigždžių komandą. Jeigu man kas nors būtų prieš porą metų pasakęs, kad taip bus, aš, ko gero, būčiau nusijuokęs. Nes dalis tų žmonių yra muzikantai, kurių įrašų ne vienus metus klausausi, kurie man patinka ir iš kurių mokausi. Pirmiausia, būgnininkas Justinas Brownas, grojantis dabar su visais populiariausiais muzikantais: Ambrose’u Akinmusire, Geraldu Claytonu, Davidu Binney, Thundercatu – ne tik garsiais, bet ir labai įvairios stilistikos atlikėjais. Kontrabosininkas – Benas Williamsas. Iš tikrųjų, apie visus galiu pasakoti, vardindamas tas šlovingas kartu grojančiųjų pavardes, – nežinau, ar tai labai įdomu. Albumo saksofonininkai – Troy’us Robertsas ir Calebas Curtisas, vokalistės – Alina Engibaryan ir Vanisha Gould.

Vokalistės man negirdėtos.

Su Alina mes kartu studijavome Olandijoje, taip pat ir Niujorke – dabar ji liko ten gyventi. O Vanisha Gould yra, regis, iš Los Andželo, bet gyvena Niujorke. Ji iš muzikantų šeimos, jos brolis yra džiazo pianistas Victoras Gouldas, koncertavęs ir Lietuvoje su Wallace’u Roney, taip pat nuolat grojantis su stambaus kalibro asmenybėmis.

Prieš dvejus metus, sakote, nebūtumėte patikėjęs. Aš taip pat ne visai patikėjau, pamačiusi dar pirmąjį Jūsų pasakojimą apie šio įrašo darbus socialiniame tinkle. Kas įvyko per tuos porą metų, iki dabar, kai tai virto realybe?

Nežinau, gal per skambiai pasisakysiu, bet aš tiesiog drąsiai dariau, ką norėjau, ir siekiau maksimumo. Ir tai pavyko – galbūt net geriau, negu tikėjausi. Kol studijavau Niujorke, pamačiau, kad tuos įrašus organizuoti nėra visiškai neįmanoma, netgi atvirkščiai, gana paprasta. Kai ten esi, susipažįsti su žmonėmis, kurie jau tai daro, bendrauji, sužinai ir imi suprasti, ką reikia atlikti, kaip pasiruošti, kuo pasirūpinti, o tuomet tiesiog imi ir darai. Galiausiai prisirpo, ir štai tas įrašas egzistuoja.

O kaip tai vyko: Jūs tiesiog priėjote prie tų žmonių ir sakote: „Labas, aš Giedrius Nakas, labai gerai groju, pagrokime drauge?“

Na, gal šitaip paprašius ir nebūtų sutikę, bet kažkuria prasme – įvyko panašiai. Su Alina Engibaryan, kaip minėjau, kartu studijavome, ji dainavo ir pirmajame (virtualiame, – L.S.) mano albume, tad kontaktas buvo jau seniau užmegztas. Du mėnesius kartu nuomojausi butą su kita vokaliste, Vanisha Gould, su kuria tiesiog smagu bendrauti, nes ji labai linksma, mėgstanti krėsti pokštus ir pasijuokti iš savęs bei kitų. Kartą aš sukūriau naujos kompozicijos apmatus, eskizą, ir, žinodamas, kad ji vokalistė, paprašiau įdainuoti. Man labai patiko jos stilius, muzikos pojūtis, tad vėliau, kai vykau į Niujorką, pamaniau, kad tikrai norėčiau ją įtraukti. Į pasiūlymą ji sureagavo daugmaž taip: „Jėga! Bet kur, bet kada! Įrašom!!!“

Su saksofonininku Calebu Curtisu susipažinome „Winter“ džiazo festivalyje Niujorke, kuris vyksta sausio mėnesį. Tai vienas stambesnių festivalių, aš buvau jame savanoris, viename iš klubų turėjau pasitikti atlikėjus, paduoti sutartis ir pan. Jis ten grojo su Gregorio Uribe’o bigbendu, mes įsikalbėjome, atradome bendrų pažįstamų, nusprendėme, kad reikia kada nors gal pagroti. Taip ir nutiko: aš susiorganizavau savo namuose jam session, buvo smagu, taip ir liko tas kontaktas. Man labai patiko, kaip jis groja, ir kai svarsčiau, ką kviesti, buvo aišku, kad galiu kreiptis į jį.

O su Justinu Brownu, kuris, sakyčiau, yra didžiausia žvaigždė iš visos šios kompanijos, mes susipažinome per bendrus draugus. Kai mokiausi Niujorke, lankiau pamokas pas įvairius savo mėgstamus muzikantus. Vienas jų – Tayloras Eigstis, su kuriuo mes gerai sutarėm, bendravom, jis labai malonus žmogus. Kartą jo tiesiog paprašiau kontaktų, nes nutariau parašyti žmonėms, kurie būtų mano svajonių išsipildymas – tiesiog norėjau pabandyti, ką jie atrašys, kokios jų sąlygos. Galbūt tai buvo drąsus žingsnis, nes daugelis iš jų galėjo apskritai neatrašyti. Bet su J. Brownu buvo kitaip. Aš jam parašiau ilgą laišką: prisistačiau, išdėsčiau, ko norėčiau ir ko tikiuosi, žodžiu, su pavyzdžiais, klausimais ir išsamia informacija. O jis man po gero mėnesio, kai jau nebesitikėjau nieko sulaukti, atrašė vieną eilutę: „Labas. Galiu. Kada?“ Tuo metu kažkur pietavau. Net išsižiojau iš nuostabos. Visų pirma, dėl to, kad apskritai gavau tą laišką, antra, jis buvo trumpas ir aiškus. Aš iškart jam parašiau atsakymą su pasakojimu apie planuojamas datas, išklausinėjau dar visokių sąlygų, jis vėl atrašė po mėnesio, ir vėl viena eilute... Beje, tikrai įdomi šio darbo dalis buvo patirti tuos labai skirtingus bendravimo stilius.

Alina yra mūsų su Benu Williamsu bendra draugė. Su Benu maloniai bendravom, lengvai susitarėm, o Troy’ų parekomendavo Calebas, nes aš tuomet nusprendžiau, kad vis dėlto keliose kompozicijose turėtų skambėti dvi „dūdos“, ir pamaniau, kad protingiausia klausti patarimo žmogaus, kuris jau pakviestas, nes svarbu, kad kartu būtų patogu groti.

Buvau suplanavęs, kad būtinai turime surengti repeticiją, nors su jais tikrai sunku suderinti laiką, kaip iš tiesų ir buvo. Dieną prieš repeticiją, jau eidamas miego, gaunu Justino el. laišką, kur jis praneša, jog jo skrydis iš Europos atšauktas dėl blogo oro, jis nedalyvausiąs. Po to man rašo Benas, kad jam rytoj koncertas, jis supainiojęs laiką ir galės būti tik pusę repeticijos. Apie pokyčius turėjau pranešti saksofonininkams, nes juos kviečiau prisijungti antroje repeticijos pusėje, o buvo jau pirma nakties, jie man neatrašė... Taigi, streso šiek tiek buvo.

Su kai kuriais iš jų jau turėjote asmeninių ir muzikinių ryšių, kiti su Jūsų muzika susipažino tik atvykę įrašinėti. Neabejoju, kad stebėjote, kaip jie girdi Jus, kaip reaguoja į tai, ką esate sukūręs. Ką tuomet jautėte?

Su būgnininku nebuvome susitikę net parepetuoti, jis atskrido tiesiai iš oro uosto, iš Europos, tad jį, žinoma, veikė laiko juostų skirtumas: buvo neišsimiegojęs, nepailsėjęs, jo turas dar tęsis metus ar dešimt, tad, žinoma, jis atėjo ne itin žvaliai nusiteikęs. Nenoriu sudaryti įspūdžio, kad viskas buvo blogai, bet jie dar ir pavėlavo dėl traukinių, nes Niujorke traukiniai dažnai vėluoja. Valandą, kol laukiau jų vėluojančių, sėdėjau vienas studijoje ir mąsčiau: „Tai atvažiuos kas nors ar ne?!“ Bet kai pagaliau pradėjome groti, mane ištiko kone šokas: užsidedu ausines, pradedu groti, ir ausinėse skamba tai, ko aš klausydavausi, o dabar tai vyksta čia, ir aš tame dalyvauju! Tokio lygio ausų kaip Brownas turbūt neturi niekas pasaulyje. Tokių jautrių, techniškai sklandžių ir muzikalių atlikėjų yra vienetai. Groti su juo buvo neįtikėtina: jis girdėjo kiekvieną mano natą, kiekvieną mano mažiausią niuansą, – ir reagavo. Jeigu aš nors kiek ką nors greičiau ar lėčiau pagrodavau – jis tarsi pakišdamas pagalvę mane „gaudė“ visur, bet tuo pačiu nebuvo jokio atsargumo, jis visąlaik muzikavo. Tas pojūtis buvo absoliučiai neįtikėtinas ir visas tas sunkus organizacinis darbas, visi nesklandumai ir išgyvenimai atsipirko akimirksniu.

Po to, kai patyrėte tokį muzikantų indėlį, kurį dabar papasakojote, ar tebesijaučiate pats savo muzikos kompozitorius?

Be abejonės, jų indėlis yra milžiniškas, bet dėl to juos ir kviečiau: jeigu tai būtų kitokio kirpimo muzikantai, mes būtume nesusigroję, arba kompozicijos neišsiplėtotų, neišsipildytų. Dabar visa tai įvyko. Taip, galėjome būti labiau įsigroję, bet visada yra kur tobulėti.

Mano muzikoje svarbi pati kompozicija, tai nėra tiesiog motyvą „užmetanti“ medžiaga, kuri išsiplėtoja į visai kitką. Žinoma, improvizacijai palikta vietos, progų kiekvienam pasireikšti pakanka, bet yra nemažai nustatytų elementų. Būtent dėl to man reikėjo Niujorko ir tokių muzikantų: kad susitvarkytų su gana sudėtinga medžiaga, ją perprastų ir kai ką dar pridėtų nuo savęs. Tas reikalauja ypač aukšto meistriškumo, subtilumo, suvokimo ir gebėjimo susigroti su kitais.

Ar galėtumėte dabar atlikti šią muziką su kitais muzikantais po to, kai patyrėte TAI?

Ne tik galėčiau, o tą ir darau. Man, kaip kompozitoriui, visuomet įdomu atlikti savo muziką, groti ją su įvairiais žmonėmis, nes kiekvienas interpretuoja savitai. Tokios muzikos kaip albume mes su kolegomis Lietuvoje galbūt drauge nesukuriame, bet man įdomus pats procesas, kai tu groji, bendrauji su žmonėmis. Kaip pokalbyje – su išmintingu žmogumi visuomet įdomiau kalbėtis, tačiau yra daug žmonių, kurie tiesiog yra mieli, artimi, ir bendravimas su jais – vertingas ir malonus.

Supratau, kad ir po to, kai Jus pakalbins BBC ir „Down Beat“ žodžio meistrai, Jūs vis vien man duosite interviu!

****

Lemtingas laiškas, keliaujantis mėnesį, paskutinę akimirką koreguojami planai, traukinių ir lėktuvų kliūtys, įtampa ir... katarsis, gėrio pergalė, muzika... Įsidėkite į grotuvą ir išgirskite, dėl ko trenktasi į kitą pasaulio galą be baimės, meilės pilna širdimi.

Kalbino ir pagal pokalbį „LRT Klasika“ programoje „Džiazo valanda“ parengė Laima Slepkovaitė