Muzika
Edmundui Baltrimui nepatiko, kai jo teiginiui, kad vertinant muzikos interpretaciją mintyse būtina ją lyginti su kitomis, nepritariau primindamas Johanno Wolfgango Goethe’s žodžius: „Wer den Dichter will verstehen...“ (pažodžiui, „Tas suprast poetą gali...“), ir toliau apie tai, kad poetą pažinsi tik įžengęs į jo pasaulį. Deja, šio muzikos erudito senokai nebėra, kaip ir pasišnekėti su juo mėgusio Luko senelio Rimo Geniušo – pianisto, dirigento, savo pasaulį iki paskutinių gyvenimo metų puoselėjusios asmenybės. Tas pasaulis, tie pasauliai... Skirtingi, dažnai nelygintini, bet įvairiuose pabuvojęs gal iš tiesų kitaip vertini kiekvieno jų savitumą.
Lietingą spalio 4-osios pavakarį lipdamas laiptais į „Vaidilos“ salę galvojau apie jos puikią akustiką ir labai ribotų galimybių instrumentėlį. Kaip čia jausis Lukas Geniušas? Bet netikėtai mažytėje scenoje išvystu didžiulį, elegantišką „Yamaha“ fortepijoną. Iš kur? Nesvarbu, juk ši vieta tokio tik ir stokojo.
Pradžiai – septynios Fryderyko Chopino mazurkos. Kad Lukas naudoja savame pasaulyje brandintą santykį su instrumentu, girdisi nuo pirmųjų koncerto garsų: sekdamas jautriomis linijoms išvedžiotą šių miniatiūrų raišką jauti, kaip per pianisto pirštus puikaus instrumento klavišai patiria tiek švelnumą, tiek ir jėgą, o klausytojas – galimybę gilintis į seniai pažįstamos muzikos garsus taip, tarsi juos būtų primiršęs.
Panašų džiaugsmą pratęsia muzikinio impresionizmo viršūnėse spindinčios trys Maurice’o Ravelio pjesės iš ciklo „Miroirs“ („Veidrodžiai“, sukurtos 1904–1905 m.). „Tai vieniši paukščiai, pasiklydę slogioje tamsaus miško tankmėje“, – sako kompozitorius apie antrąją savo ciklo pjesę „Oiseaux tristes“ („Liūdni paukščiai“). Beje, skaitydamas Valdo Papievio romaną „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ pagalvojau, kaip stebėtinai panašiai šie abu autoriai kalba apie tai, ką būname linkę nutylėti. Toliau – „Une barque sur l’océan“ („Laivelis vandenyne“). Ar tai būta atsako į ką tik pasirodžiusią trylika metų už Ravelį vyresnio Claude’o Debussy simfoninę poemą „La mer“ („Jūra“)? Gal... Beje, nors abu kompozitoriai žavėjosi vienas kito muzika, „Laivelio vandenyne“ autorius yra pasakęs, kad jei turėtų laiko, tai Debussy „Jūrą“ naujai suinstrumentuotų. „Laivelio...“ pasažuose gausu anuomet neįprastų sąskambių ir „į pedalą įvyniotų“ (Ravelio žodžiai) garsų. Tai švelnių, tai nenuspėjamai didėjančių bangų apsuptas laivelis patiria ir grėsmės akimirkų, virtuoziškai Luko perteikiamų nepažeidžiant skaidrumo bei vientisos kūrinio architektonikos. O štai ir pianistams techniškai kebliausia ketvirtoji ciklo dalis „Alborada del gracioso“ („Juokdario meilės daina“). Kurdavęs prie fortepijono, Ravelis mintyse gal girdėdavo įvairius instrumentus? Tai iki šiol kalbina jautrių pianistų vaizduotę, ir Lukas yra vienas tų, kurie savitai tokias aliuzijas suvokia bei meistriškai jomis pasinaudoja. Beje, šias dvi ciklo dalis – „Une barque sur l’océan“ ir „Alborada del gracioso“ – pats autorius pritaikė simfoniniam orkestrui, taip jas sureikšmindamas dar ir savo virtuozine instrumentuote.
Tatjana Nikolajeva, kalbėdama apie Sergejų Prokofjevą, yra pavadinusi jį „rusų Andersenu“. Labai retai koncertuose girdima Penktoji jo sonata (gyvenimo pabaigoje iš pagrindų paredaguota) taikliai šiuos pianistės žodžius iliustruoja. Lyg gerą knygą skaitydamas, drauge su Luku skverbiuosi į autoriaus mintis – šviesu, lengva ir tik norisi, kad ši muzika greitai nesibaigtų. Pamenu, kaip 1953-iųjų pradžioje buvo kalbama, kad netrukus Vilniuje apsilankys Prokofjevas, bet tų metų kovo 5-ąją jis mirė – tą pačią dieną kaip ir jo engėjas Josifas Stalinas. Genialusis kompozitorius buvo palaidotas tyliai, net be gėlių. Štai jums ir „Anderseno pasaka“.
Po Penktosios sonatos Lukas Geniušas dar skambino Prokofjevo Dešimt pjesių fortepijonui, op. 12. Žavios kompozitoriaus jaunystės miniatiūros autentiškai prabyla apie aną jo gyvenimo tarpsnį, o kai kurios iš jų vertintinos ir kaip būsimų kūrinių sėklos. Išties gera buvo stebėti, kaip pianistas jas tarsi iš saujos į saują žarsto ne tik nujausdamas, bet žinodamas ir įžvalgiai mums parodydamas, kiek daug jose užsklęsta.
Bisui – „Tristano ir Izoldos“ nuotaika alsuojanti Richardo Wagnerio „Elegija“ ir pavasaringo vėjo gūsiu praskriejęs Chopino etiudas Ges-dur, op. 10. Nepamirštamos akimirkos, beje, kaip ir visas koncertas.
Besišnekučiuojant rūbinėje paaiškėjo, kad klydau galvodamas apie „Yamaha“ koncertinį (neserijinį!) fortepijoną kaip apie jau nuolatinį tos salės atributą. Firma „Organum“ jį šiam koncertui išnuomojo, o įnešti laiptais pasirodė taip sunku, kad koncerto išvakarėse to padaryti nepavyko, tad sceną jis pasiekė tik iki koncerto likus trejetui valandų. Bet sako, jog retsykiais toje salėje jį vis dėlto galėsime išgirsti.
