Didingas, bet nesusiraukęs Beethovenas

Tarsi Beethovenas sėdėtų čia pat, tarp publikos, – taip gyvai jo muzika skamba Daumanto Kirilausko įrašytame albume. Leidinyje pateikiamų fortepijoninių sonatų chronologinis diapazonas išsidriekęs nuo 7-osios iki paskutinės, 32-osios. Albumas sudarytas iš trijų plokštelių, kurių kiekvienoje – po tris sonatas. Pianistas išpuoselėja sonatų individualumą, jis nepasiduoda, tarkim, išdidintam apibendrinimui, skubėdamas tris kūrinius sujungti vienu teatrališku mostu. „Kiekvienoje sonatoje, tarsi filme, matai prabėgusį žmogaus gyvenimą“, – kalbėjo pianistas albumo sutiktuvėse, atsakydamas į vakaro vedėjos Vytautės Markeliūnienės samprotavimus.

Tačiau D. Kirilauskas nesivadovauja ir trumpalaikiais vidiniais impulsais, jo interpretacijų tonika bei dominantė iš principo – emocijų abstrahavimas. O aptariami įrašai atskleidžia pianisto dvasios stiprėjimą – karštesnį jausmą, galingesnę lyriką. Ir kartu augančią jo kuriamo grožio jėgą, šiose plokštelėse pranešančią Dievo karalystės buvimą (pastarosiomis akimirkomis girdima Friedricho Schillerio filosofijos įtaka Beethoveno pasaulėjautai). Dėl faktūros skaidrumo, kurį įgimtas pianisto pusiausvyros pojūtis sukuria absoliučiai visada, į Beethoveno muzikos interpretaciją įsilieja vertikalioji pasaulio tvarka, nušviečianti ir tos muzikos integralumą.

Šis muzikos integralumas atveriamas į kiekvieną sonatą įsigilinant kaip į alsuojančią būtybę. Ne sentimentali, bet tvirta, skrupulinga atida išryškina frazių ir trumpų motyvų, ilgų melodijų pradžią, pabaigą, kulminacijų ir atoslūgių bangas ir sūkuriukus, paslaptingus antraplanius, netgi trečiaplanius niuansus, vidurinių ir apatinių pobalsių polifoniją. Ir su dramaturginiu kontekstu, iš karto reaguojant į prasmės mutacijas. Toks konkrečiomis akimirkomis paremtas pirmyn vedantis jausmas ir suformuoja individualizuotų epizodų įvairovę. Gilus, šiltas, šviesus dainingumas – gražiausias interpretacijos bruožas – skamba tai erdviai, tai išsiliejęs į ekspresyvią maldą: „Rečitatyvinės“ 17-osios Sonatos Adagio dalyje pianistas įsijautęs kelis garsus vos girdimai išniūniuoja balsu (padėka garso režisieriui Arūnui Zujui, kad „neišvalė“). Mąsli skausminga lyrika, iš pradžių bylojanti susitaikymą su beviltiška padėtimi, užsiliepsnoja iki desperacijos; tauri nelyg himnas perauga į kančių heroiką. Spindulingas džiaugsmas keičiasi su grubesniu liaudišku humoru, švelniu viliokišku juokavimu ar paprasčiausiu berniokišku dūkimu. Visa tai nuostabiai apgaubiama šviesos ir tamsos kontrastais, klasicistine didybe. Todėl Beethoveno muzika su visu savo sudėtingu, vidinę ir išorinę visatas apimančiu pasauliu šiame albume skamba taip vientisai ir su mumis kalbasi mums sukurdama šventę, teikdama stiprią dvasinę paguodą.

Kompaktinės plokštelės įrašo neišeina klausytis kaip fono, nes muzikos jėga „trukdo“ ką nors daugiau veikti, nebent – kartu „groti“ ant stalo ar ore. Daumantas Kirilauskas Beethoveno muziką jaučia kiekviena savo ląstele. Tad šis įrašų leidinys dėl meninio heroizmo gali būti laikomas pianisto kūrybinio etapo viršūne. Ypač dėl gėriu srūvančios ir „paauksuotos“ Arijetės iš sonatos Nr. 32 c-moll,  op. 111!

Dvi plokštelės įgrotos „Steinway&Sons“ fortepijonu, tad rinkinio sutiktuvėms buvo pasirinktas naujasis šios firmos fortepijonų prekybos salonas Vilniuje, tą vakarą prisipildęs sausakimšai. Salono šeimininkai – žinomi muzikantai Dalia ir Dainius Sverdiolai – turi suplanavę ir daugiau neabejotinai įdomių koncertų. Ludwigo van Beethoveno sonatų albumą pianistas skiria savo mamai Zitai Teresei Kirilauskienei.