Subtilus ilgametės patirties skambesys

Vienas geriausių ansamblių Baltijos šalyse – Baltijos gitarų kvartetas – savo gerbėjus džiugina ne tik aukščiausio meistriškumo koncertine, bet ir organizacine veikla, nuo 2009 m. Baltijos gitarų festivalio kontekste Lietuvos klausytojams pristatydamas dar negirdėtus pasaulinio lygio meistrų koncertus. Puikiu metų pabaigos kultūriniu akcentu tapo visame pasaulyje žinomo, garsiausiu klasikinės gitaros kvartetu laikomo Los Andželo gitarų kvarteto koncertas, įvykęs Nacionalinėje filharmonijoje gruodžio 15 dieną. Būtent šis 35 metus gyvuojantis kolektyvas ir įkvėpė keturis jaunus entuziastingus gitaristus susiburti į Baltijos gitarų kvartetą 2004-aisiais.

Los Andželo gitarų kvartetas, kuriame groja Johnas Dearmanas, Williamas Kanengiseris, Scottas Tennantas (visi trys – nuo pat kvarteto susibūrimo) ir Matthew Greifas (2006 m. pabaigoje pakeitęs Andrew Yorką), yra įvertintas „Grammy“ apdovanojimu, atlieka ne tik klasikines, bet ir šiuolaikines ansambliui rašomas kompozicijas, įvairių muzikos žanrų ir stilių kūrinių aranžuotes. Kaip prieš koncertą surengtoje spaudos konferencijoje teigė W. Kanengiseris, kvartetas veikia demokratijos principu, be aiškaus lyderio, tačiau tai nereiškia, kad nekyla kūrybinių diskusijų dėl interpretacijos. Visi kvarteto nariai derina ir solinį, ir ansamblinį muzikavimą, nors prioritetą teikia ansambliniam. Jų didysis mokytojas ir įkvėpėjas – garsusis ispanų gitaristas Pepe Romero ir gitarų kvartetas „Los Romeros“, kuriame nuo 1960 m. groja vien Romero šeimos gitaristai.

Los Andželo gitarų kvarteto koncertas pilnutėlėje filharmonijos salėje prasidėjo kiek netikėtais, specialiai kvartetui sukurto Carloso Rafaelo Riveros „Cumba-quin“ skambesiais, kur gitaros aktyviai naudojamos ir kaip mušamieji instrumentai. Nuotaikingas, ypatingo sinchroniškumo reikalaujantis kubietiškais ritmais grįstas kūrinys skirtas efektingai pradžiai, nors apskritai koncerto programa buvo orientuota toli gražu ne į masinį klausytoją – daugumai kūrinių būdingas rafinuotumas, klasikinės ir šiuolaikinės akademinės muzikos elementų bei įvairių pietietiškų ritmų derinimas. Vienas paveikiausių koncerte skambėjusių kūrinių – amerikiečių kompozitoriaus, daug rašančio gitarai Iano Krouse „Music in Four Sharps“ iš naujausio, 2015 m. pradžioje išleisto Los Andželo gitarų kvarteto albumo „New Renaissance“. Kompozicija parašyta pagal žymaus Anglijos renesanso liutnininko ir kompozitoriaus Johno Dowlando populiaraus kūrinio „Frog Galliard“ temą.

Kone sakralus kūrinio muzikinis tyrumas puikiai atskleidžia vieno subtiliausių instrumentų – liutnios – dvasią ir tembro spalvas. Deja, labai apmaudu, kad pirmą kartą Baltijos šalyse viešinčiam Los Andželo kvartetui Vilniaus publika pateikė akibrokštą – kontempliatyvaus kūrinio metu būtinai vienoje iš priekinių eilių turėjo suskambėti mobilusis telefonas... Negi taip sudėtinga išsiugdyti įprotį prieš prasidedant viešam renginiui išjungti garsą mobiliuosiuose įrenginiuose?
Koncertą tęsė aranžuotos spalvingos, skirtingų charakterių kompozicijos iš 2005 m. „Grammy“ apdovanojimą pelniusio albumo „Guitar Heroes“ (2004), kurį įkvėpė kvarteto mėgstamų gitaros meistrų – Ralpho Townerio, Cheto Atkinso, Pat Metheny, Gerardo Gimenezo – ir kitų kūriniai. Lietuvos klausytojus ansamblis supažindino ir su specialiai jam sukurta roko gitaristo Dweezilo Zappos (Franko Zappos sūnaus) kompozicija „Marmux Buhdardux“, kuri pasirodė įdomesnė kaip istorinis faktas, nei muzikiniu aspektu.

Antrąją koncerto dalį pradėjo penkių lakoniškų dalių kompozicija „Suite Transcendent“, kurią Los Andželo kvartetui šiais metais sukūrė vokiečių gitaristas Tilmanas Hoppstockas. Kūrinys pavergė subtiliais impresionistiniais atspalviais ir buvo atliktas „perregimai“, tarytum vos liečiant stygas. Tikriems muzikos meistrams, kad ir kokio instrumento virtuozai jie būtų, būdingas skambesio lengvumas, garso išgavimas tarytum žaidžiant. Los Andželo gitarų kvarteto skambesys – itin lankstus, paslankus, kartu užtikrintas ir tvirtas.

Piotro Čaikovskio „Spragtuko“ siuita, aranžuota buvusio ansamblio nario Andrew Yorko, yra savotiškas leidimasis į avantiūrą, kaip ir apskritai sumanymas gitaroms aranžuoti simfoninę muziką, prarandant charakteringų instrumentų semantiką, spalvinius niuansus. Reikia pripažinti, kad buvo gana neįprasta klausytis populiariausių „Spragtuko“ melodijų, atliekamų ne orkestru, nors keturios gitaros skambėjo efektingai ne tik energijos, bet ir faktūros bei tembrų, meistriškų solinių perėjimų atžvilgiu. Žinomiausios „Spragtuko“ melodijos, švelniais gitaros tembrais kūrusios jaukumą, panašiai kaip jį kuria žvakės šviesa viduržiemį, alsavo šventine nuotaika ir tapo preliudu artėjančioms Kalėdoms ir Naujiesiems metams, tačiau vis dėlto renkuosi originalią „Spragtuko“ versiją orkestrui su charakteringa, autentiška instrumentuote.

Ir klausant gitaristų pasisakymų spaudos konferencijoje, ir klausant jų grojimo per koncertą, buvo akivaizdu, kad nesivaikoma pigaus populiarumo, žūtbūtinės šlovės ir išorinių efektų. Tai laiko patikrinti ir „nugludinti“ meistrai, kuriems nebereikia stengtis klausytojams sudaryti įspūdį, nes branda ir patyrimas užtikrina vidinį pasitikėjimą savimi. Žavesio ir nuoširdumo koncertui suteikė pačių gitaristų komentarai apie atliekamų kūrinių sukūrimo istorijas ir specifiką, tuo parodant dėmesį ir pagarbą klausytojams. Ilgametė patirtis ir aukštas profesionalumas leidžia jiems scenoje atsipalaiduoti, visiškai nesijaudinant, kad kūrinių komentavimas juos išblaškys. Kadangi šis koncertas – pirmoji gyva Lietuvos klausytojų pažintis su Los Andželo gitarų kvartetu, į programą galėjo būti įtrauktas ir klasikinio gitaros repertuaro kūrinys, kurio atlikimas, tikiu, būtų praturtinęs šią išskirtinę pažintį dar įvairesnėmis ansamblio raiškos bei interpretacinėmis galimybėmis. O šauniajam Baltijos gitarų kvartetui norisi palinkėti kūrybingo 2016-ųjų metų sezono, toliau džiuginant publiką savo bei kitų pasaulio gitaros meistrų koncertais.