Čia galima pasisemti įkvėpimo

Pasvalietė pianistė Morta Grigaliūnaitė, buvusi M.K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinė, pernai baigusi bakalauro studijas Londono karališkojoje akademijoje, o nuo rugsėjo ketinanti studijuoti Madrido Karalienės Sofijos aukštojoje muzikos mokykloje, Santandero muzikos ir akademijos susitikime dalyvauja jau antrą kartą. Pernai Morta čia grojo su garsiuoju austrų violončelininku, vienu iš legendinio Albano Bergo kvarteto įkūrėjų Valentinu Erbenu, ir ne vieną mūsų atlikėją parengusiu smuikininku Zacharu Bronu. Šiemet, liepos 21 d., jai teks groti su obojaus meistru Hansjörgu Schellenbergeriu. Duetas atliks sudėtinga fortepijono partija pasižymintį J.N. Hummelio Septetą. Beje, šį, jubiliejinį XV Santandero muzikos ir akademijos susitikimą pradeda ir užbaigia Mortos Grigaliūnaitės rečitaliai. Santandere Mortą Grigaliūnaitę kalbina Jūratė Micevičiūtė.

Kas pernykščiame Santandero susitikime labiausiai įstrigo į atmintį?

Nors darbo grafikas buvo ypač įtemptas ir nuolat trūko laiko, muzikantai pasirodė ypač aukštu lygiu. Likau sužavėta savo kolegų ištverme ir profesionalumu. Panašiame festivalyje nebuvo tekę dalyvauti. Santandere tvyro intensyvi ir darbinga energija, o tai labai produktyviai nuteikia.

Kaip Kantabrijos regiono klausytojus prisimenate iš pernai metų?

Publika čia šilta ir ypač ištikima: Santandere koncertai vyksta kiekvieną dieną, o pustuštės salės dar neteko matyti. Patirčių būta įvairių – nuo koncertų didžiojoje salėje, kurie buvo transliuojami tiesiogiai, iki pasirodymų mažose vietinėse bažnyčiose. Labiausiai įsiminė koncertas Potese. Po kiekvieno kūrinio žmonės plojo atsistoję, jie buvo išsiilgę muzikos, nes tokiose sunkiai pasiekiamose vietose ji nedažnai skamba. Gal mes esame įpratinti į klasikinę muziką reaguoti santūriai, stengiamės laikytis tam tikrų taisyklių. Tačiau tokie „suklydimai“ kaip aplodismentai tarp kūrinio dalių manęs neblaško, priešingai, jaučiu, kad taip žmonės parodo, jog jiems patiko. O tai ir yra svarbiausia. Manau, žmogus turėtų reaguoti į muziką natūraliai, nuoširdžiai. Yra tekę būti koncerte, po kurio ploti net negalėjau. Kūrinio atlikimas buvo toks įtaigus, jog aplodismentai atrodė nereikšmingi ir nereikalingi.

Nors be galo pavargote per septynis praeito Susitikimo koncertus, šiemet vėl dalyvavote atrankoje. Vadinasi, pernykštis Susitikimas jums, kaip jaunai profesionalei, buvo naudingas? Kuo?

Pernykštė patirtis mane išmokė, kaip pasiekti maksimalių rezultatų per ypač trumpą laiką. Festivalio metu jo nuolatos trūko, darbas vyko greitai, tačiau rezultatai nenuvylė. Tokia aplinka, kurioje kartu kuria jauni, darbštūs muzikantai, sugebantys prisitaikyti prie bet kokių situacijų, yra tikras įkvėpimo užtaisas. Santandero susitikime taip pat dėsto pasaulinio lygio profesoriai. Manau, joks muzikantas nenorėtų praleisti galimybės tokioje aplinkoje atsirasti dar kartą.

Vienas Santandero susitikimo ypatumų – galimybė jauniesiems dalyviams koncertuoti drauge su savo mokytojais. Ką jums reiškia galimybė groti su Valentinu Erbenu ar Zacharu Bronu?

Erbenas yra ypatinga asmenybė: jis paprastas, nuoširdus ir kartu reiklus. Po repeticijų mąsčiau, jog sulaukusi jo amžiaus norėčiau būti tokiu žmogumi, kuris vis dar nori mokytis, kuris niekada nesako „gana“. Per pirmąją mūsų repeticiją, jau kūrinio pradžioje, profesorius staiga viską nutraukė sakydamas: „Negerai, kaip negerai.“ Sutrikau. Tačiau jis iškart mane nuramino: „Kaip gali pianistas įstoti, jei violončelininkas taip prastai groja?“ Visada nekantriai laukdavau repeticijų, nes jose tiesiog pasisemdavau stiprybės ir įkvėpimo. Ypač intensyvios repeticijos su smuikininku Zacharu Bronu man taip pat buvo puiki patirtis, kurią dar ilgai prisiminsiu. Šis profesorius išugdė ne vieną puikių smuikininkų kartą, pasirodyti scenoje kartu su juo man didelė garbė.

Erbenas sakė, kad grojant kamerinę muziką kiekvienas muzikantas turi abejoti savo tiesa, jos ieškoma bendrai, per muzikinį pokalbį, o solistas turi būti užtikrintas tuo, ką daro, kad perteiktų savo tiesą klausytojams. Kiek jums svarbi kamerinės muzikos atlikimo patirtis?

Solinė ir kamerinė muzika yra du pasauliai. Ir aš noriu gyventi juose abiejuose. Kaip juos suderinti? Tiesiog reikia dirbti dvigubai daugiau. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be kamerinės muzikos. Visi mes skirtingas savo savybes atskleidžiame skirtingose situacijose. Kai prisideda kiti žmonės, „atsineša“ kitokį garsą, kitokį supratimą, kitokią patirtį, tad turi neišvengiamai prisitaikyti, įsijungti, pateikti savo nuomonę taip, kad tavimi patikėtų, bet nepasijustų nejaukiai. Šiuo metu išgyvenu tokį laikotarpį, kai kamerinė muzika man atrodo patrauklesnė ir aktualesnė, nes kaip solistė visuomet galėsiu atrasti laiko savo gilesniems ieškojimams. Tačiau muzika yra toks menas, kad šių dviejų pasaulių atskirti neįmanoma, jie visada veikia vienas kitą. Pianistai tam tikra prasme turi tapti iliuzionistais – mes imituojame kitus instrumentus, skolinamės jų tembrus, spalvas, mokomės iš jų frazavimo bei artikuliacijos. Kamerinė muzika man yra tiesiausias kelias tai pasiekti, todėl nesijaudinu dėl didžiulio krūvio, ypač po tokių gerų patirčių kaip Santandero susitikimas.

Kaip įsivaizduojate savo ateitį? Ko sieksite: solistės karjeros, groti mažame kameriniame ansamblyje, su dideliais simfoniniais orkestrais?

Noriu turėti kiek įmanoma daugiau skirtingos veiklos. Esu įsitikinusi, kad universalumas yra gero muzikanto bruožas. Stengiuosi neapsiriboti vien tuo, kas yra žinoma ir jau patirta, ieškau sau įdomių projektų, kurie plėstų akiratį. Mane domina įvairios sritys – šiuolaikinė muzika, rečiau grojamas solinis repertuaras, įvairių sudėčių kamerinės muzikos ansambliai, bendradarbiavimas su dainininkais ir šokėjais. Prie viso to, ateityje taip pat norėčiau dalyvauti bendruose projektuose ir su vizualaus meno atstovais. Visada liksiu dėkinga savo mokytojams už jų darbą ir kantrybę, būčiau labai laiminga, galėdama tęsti jų pradėtą darbą ir dalintis savo patirtimi su kitais.

Pernai minėjote, kad mėgstate Enescu. Ar tai jūs pasiūlėte įtraukti į programą jo Siuitą, kurios ir Lietuvos melomanai galės pasiklausyti internetu paskutiniame šių metų Susitikimo koncerte (liepos 23 d. 21.30 val.)? Kodėl būtent jį??

Taip, Enescu yra vienas iš mano mylimiausių kompozitorių. Jo kūryba nėra lengvai perprantama, Enescu rašė sudėtingą muziką, kurią nelengva atlikti ar jos klausytis, todėl ji nėra labai dažnai atliekama. Jaučiu ypatingą trauką šiai komplikuotai, melancholiškai muzikai su meistriškai įpintais liaudies muzikos motyvais.

Ką pirmiausia stengiatės perteikti?

Stengiuosi perteikti tai, ką, mano nuomone, būtų norėjęs išreikšti kompozitorius, tačiau visa tai neišvengiamai susipina su mano pačios emocijomis bei spontaniškomis idėjomis. Dažnai turiu atsiriboti nuo savo jausmų ir įpročių, kad galėčiau geriau išgirsti ir suprasti kompozitoriaus ketinimus.

Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

Iš Santandero vyksiu į kitą muzikos festivalį, vėliau dalyvausiu projekte su klasikinio baleto šokėjais Italijoje, o tada manęs laukia solinės ir kamerinės muzikos koncertai Londone. Rugsėjo mėnesį pradėsiu studijas profesoriaus Dmitrijaus Baškirovo fortepijono klasėje Karalienės Sofijos aukštojoje muzikos mokykloje Madride, nekantriai laukiu šio naujo etapo.

O kada artimiausias jūsų koncertas Lietuvoje?

Artimiausias pasirodymas Lietuvoje manęs laukia lapkričio 26 d., Nacionalinėje filharmonijoje. Mūzos Rubackytės rengiamame Vilniaus fortepijono festivalyje kartu su pianiste Kristina Annamukhomedova bei Lietuvos kameriniu orkestru atliksiu dvigubą J.S. Bacho koncertą c-moll.

Kokioje šalyje matote savo, kaip profesionalės, ateitį?

Muzikos mokytis pradėjau Lietuvoje, sulaukusi šešiolikos išvažiavau į Londoną, vėliau studijas tęsiau Vokietijoje, o po kelių mėnesių persikelsiu į Ispaniją. Planų gyventi vienoje ar kitoje šalyje jau nekuriu, nes žinau, kad vis tiek įvyks tai, ko mažiausiai tikėjausi. Nujaučiu tik tiek, kad į kitą šalį kraustausi dar ne paskutinį kartą.

Dėkoju už pokalbį.