„Daunoras atvažiavo!“ – prieš pora metų iš Žagarės vyšnių festivalio pranešė kolegė. Praėjusių metų pabaigoje „bosų bosu“ vadinamą Vaclovą Daunorą stvėrė Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, surengęs susitikimą su dainininku, o po mėnesio, gruodį, atidaręs jo tapybos darbų parodą. Netrukus po to Kompozitorių sąjungoje įvykusį vakarą-susitikimą nufilmavo ir parodė Lietuvos nacionalinė televizija (mediatekoje http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/48594). Nepraėjus nė metams, turime ir dviejų kompaktinių garso plokštelių komplektą.
Tarptautinio Tulūzos dainininkų konkurso Didžiojo prizo laureatas (1971 m.) Vaclovas Daunoras vis dažniau tėvynėn (Žagarė yra jo gimtasis miestas) grįžta iš JAV, kur įsikūrė prieš 20 metų. Ne kartą yra ten gastroliavęs sovietmečiu ir pakliuvęs, tarp kitko, į Vlado Jakubėno akiratį – nemaža jo recenzijų dalis charakterizuoja Jungtinėse Valstijose koncertavusius žymiausius mūsų muzikus (V. Daunoro pasirodymas lyginamas su Virgilijaus Noreikos ir Eduardo Kaniavos, bosas pavadinamas balsingiausiu iš jų). Į JAV išvykęs ilgesniam laikui, V. Daunoras dešimt sezonų dalyvavo Niujorko Metropoliteno operos spektakliuose, „vaikščiojo po tą didžiulę sceną“, anot Jūratės Katinaitės. „Metropoliteno teatre yra 4000 vietų salė. Koks tu bebūtum, žengi žingsnį ir papuoli į šviesos srautą, o šalia – milžiniška juodoji skylė. Tik žinai – ten yra žmonės. Jų nematai, bet žvilgsniai, energija, įtampa srūte srūva į tave, gali išmušti iš vėžių“, – 2012 m. („Vakarų ekspresui“) pasakojo solistas.
„Dabar matau, kad reikėjo leisti visą plokštelių dėžutę, radijo fonduose saugoma 300 įrašų!“ – per kompaktinės plokštelės pristatymą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Juozo Karoso salėje atsiduso sumanytoja, rengėja ir redaktorė Jūratė Katinaitė. Albumui pasirinkti techniškai tvarkingiausi, skambiausi įrašai – anksčiau išleistų vinilinių plokštelių medžiaga. „Įrašinėjome katedroje, anuomet Paveikslų galerijoje“, – sutiktuvėse prisiminė Juozas Domarkas. Albume daugiausia skamba jo diriguojamų kūrinių. Sudarytoja ypač pabrėžia galėjusi pateikti keletą Jono Aleksos diriguojamų arijų, nes šis dirigentas įrašų vengdavo.
Operinėje albumo dalyje pateikiamos Gioachino Rossini, Giuseppe Verdi, Charles'o Gounod, Georgeso Bizet, Piotro Čaikovskio, Modesto Musorgskio ir kitų romantikų arijos, iš viso septyniolika. Antroji plokštelė skirta įvairiausioms dainoms, jų dvidešimt septynios – nuo lietuvių iki norvegų, nuo Stasio Šimkaus iki Vytauto Jurgučio, nuo Ludwigo van Beethoveno, Michailo Glinkos iki Cesare’s Andrea Bixio bei Algimanto Raudonikio. Čia su V. Daunoru muzikuoja Lietuvos kamerinis, LRT lengvosios muzikos orkestrai (pastarajam vadovavo Aloyzas Končius), LRT liaudies muzikos orkestras (dir. Romualdas Apanavičius), LRT vyrų oktetas, pianistai Gytis Trinkūnas, Gražina Ručytė-Landsbergienė, Povilas Jaraminas. Plokštelėje pėdsaką palikęs pianistas Robertas Bekionis dalyvavo ir sutiktuvių vakare. „Mes labai gerai vienas kitą jautėme“, – prisiminė Chaimo Potašinsko dainininkui rekomenduotas R. Bekionis. Beje, jis su V. Daunoru penkis kartus vyko į Ameriką.
„Per tris minutes su Jūrate susitarėme, per du mėnesius išleidome“, – prasitarė projekto vadovė, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Tai, kad V. Daunoras pasaulines arijas dainavo lietuviškai, įkvėpė ją parašyti lietuviškas operas su lietuvių veikėjais, pasakojo kompozitorė, pasinaudojusi proga paplėtoti idėją visas operas dainuoti publikos gimtąja kalba. (Apie tai kalbant: šių eilučių autorei atmintyje įstrigęs paradoksas iš Wolfgango Amadeus Mozarto „Užburtosios fleitos“ („Die Zauberflöte“) rusiškai vokiško klavyro, kai Nakties karalienės arijoje žodžiui „Tod“ paskirtas žemiausias arijos garsas, o rusiškame vertime „smertj“ – aukščiausias...)
Sunku rašyti apie šią kompaktinę plokštelę ir jos sutiktuves, nes vakaras tuoj pat padvelkė itin stipriais muzikos nostalgijos jausmais. Jis, kaip ir iš pradžių minėti susitikimai, subūrė dvigubai daugiau nei į sales telpa įvairiausio amžiaus auditorijos. Čia šmėžavo dabartiniai pagrindinės sudėties LNOBT solistai ir buvę profesoriaus studentai, kolegos. „O, Vincentas! Ateik, pasibučiuosim“, – pasikvietė Vaclovas Daunoras į sceną Vincentą Kuprį. Jauduliu nuo pirmos akimirkos užkrėtė renginį pradėjęs Pilypo arijos (G. Verdi „Don Karlas“) įrašas ir sausakimšai susigrūdusią publiką pamatęs susigraudinęs maestro. Jai jis ir dėkojo tiesiai į širdį, tiesiai, o ne kaip nors kreivai, – iš gelmių kalbėjo ir judesiais demonstravo dainininkas.
