Muzikinis pasakojimas vaikams ir suaugusiems

Liepos 15 d. 19 val. Lietuvos laiku interneto svetainėje www.classicalplanet.com/live bus galima pasiklausyti iš XIV Santandero susitikimo scenos (Ispanija) tiesiogiai transliuojamo žinomo Sergejaus Prokofjevo kūrinio „Petriukas ir vilkas“. Orkestrui diriguos festivalio meno direktorius Peteris Csaba, o jame gros ir du lietuvių atlikėjai – Paulius Gefenas (fleita) ir Austė Ovsiukaitė (altas). Taip Susitikimas pratęsia pernai pradėtą tradiciją surengti vieną koncertą būtent jauniausiems klausytojams. Pernykščiame Susitikime buvo atliktas Camille Saint-Saënso „Žvėrių karnavalas“.

 

Tą pačią dieną 21.30 Lietuvos laiku koncertinė S. Prokofjevo kūrinio versija bus atliekama antroje vakarinio koncerto dalyje (su tiesiogine transliacija anksčiau minėtoje interneto svetainėje). Abiejų koncertų įrašų klausytojai vėliau galės pasiklausyti svetainėje http://www.livestream.com/classicalplanet/folder.

 

Didaktinį kūrinį vaikams (ir ne tik) „Petriukas ir vilkas“ S. Prokofjevas parašė 1936 metais Maskvos vaikų teatro direktorės Natalijos Sac užsakymu. Jos orkestrui reikėjo kūrinio, kuris padėtų vaikams nuo pat pirmos klasės perprasti ir pamėgti klasikinę muziką. Ji manė, kad tai galima padaryti, pavyzdžiui, sutapatinant kiekvieną instrumentą su tam tikru pasakojimo veikėju. Prokofjevui taip patiko ši mintis, kad jis vos per porą savaičių parašė libreto tekstą (išskleisdamas ir papildydamas paprastutę liaudies pasaką) ir muziką. Taip gimė viena pirmųjų didaktinių simfonijų vaikams, kurioje Petriukui atstovauja styginiai instrumentai, geraširdžiam bambekliui seneliui – fagotas, vilkui – valtorna, medžiotojams – cimbolai ir mušamieji, paukščiui – fleita, antinui – obojus, o katinui – klarnetas.

 

Griežtai socialistinio realizmo kanonus sergėję to meto Sovietų Sąjungos muzikos biurokratai nepastebėjo, kad kaip tik vaikams skirtame dramatiniame kūrinyje Prokofjevas rado galimybę išsprūsti iš jų kontrolės ir eksperimentuoti su instrumentų raiškos galimybėmis. Tam jis turėjo puikų pasiteisinimą: pasitelkti netikėtus ekspresijos efektus, esą to reikalavo kūrinio specifika. Tad jis pasielgė taip pat kaip jo herojus neklaužada Petriukas, nepaklausęs senelio draudimo ir išėjęs gaudyti vilko.

 

Daugiametis Santandero Muzikos ir akademijos susitikimo meno direktorius Peteris Csaba, kuris ir diriguos abiejuose koncertuose, neslėpė susižavėjimo kūriniu: „Manau, kad tai – geriausia visų laikų simfonija vaikams, puikiai sugebanti pažadinti jų smalsumą klasikinei muzikai. Vaikai klausosi lyg užburti, išsigąsta, palaiko, džiaugiasi, kai galiausiai viskas baigiasi gerai, nes Prokofjevas ypač gerai pataikė pasirinkdamas veikėjus – gyvūnus. Įpratę juos matyti animaciniuose filmuose, vaikai su jais kalbasi, juos myli, dėl jų jaudinasi. Ir muzika taip puikiai priderinta prie pasakojimo, kad, pavyzdžiui, vos išgirdę klarnetą imame nejučia žvalgytis, kur scenoje yra tas katinas. Ir kiti autoriai bandė rašyti vaikams, bet tik nedaugelis parodė tokį meistriškumą. Paminėčiau pernai mūsų atliktą Camille Saint-Saënso kūrinį, Franciso Poulenco „Mažojo drambliuko Babaro istoriją“, Benjamino Britteno „Orkestro gidą jaunimui“ ir dar keletą. Galiu tik apgailestauti, kad nėra dar kokių penkių ar šešių tokio lygio kūrinių vaikams.“

 

Vaikams skirtą koncertą rodomais vaizdais ir kitomis priemonėmis pagyvins madridietė Maria Larumbe, smuikininkė ir pedagogė, parašiusi daug klasikinės muzikos mokymo priemonių ikimokyklinio amžiaus vaikams ir pradinukams, o suaugusiems žiūrovams skirtame vakaro koncerte bus atliekama koncertinė Prokofjevo „Petriuko ir vilko“ versija (muzika ir pasakojimas). Tad klausytojai turės progą palyginti, kaip priklausomai nuo žiūrovo keičiasi kūrinio atlikimas.

 

Anot alto partiją atliksiančios Austės Ovsiukaitės, „groti vaikams yra daug linksmiau, nes nuolat girdi, kaip jie dalyvauja, džiūgauja, juokiasi. Bent jau taip daro vokiečių vaikai: teko groti jiems ir su jais, tai yra Berlyno menų mokykloje, kurioje mokausi, akompanuoti penkiamečiams jos auklėtiniams. Beje, įstrigo atmintyje, su kokiu pavydu jie vis žvalgėsi į mus, jau įvaldžiusius instrumentą, aiškiai įsivaizduodami save mūsų vietoje. O aš pati iki šiol prisimenu, kaip seniai seniai, kai dar buvau visai maža, žiūrėjau sovietinį animacinį filmuką „Petriukas ir vilkas“ su Prokofjevo muzika; dabar ją groju ir vėl prisimenu, kaip ji man tuomet patiko. O juk muzikos man nestigo, nes augau labai muzikalioje šeimoje ir nuolat eidavau į muzikinius spektaklius. Tad labai svarbu vaikus kuo anksčiau supažindinti su klasikine muzika, kaip įprasta, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur kaskart nustembu, kai su kokiu inžinieriumi ar bankininku galiu kuo puikiausiai pakalbėti apie klasikinę muziką ir savo instrumentą.“

 

Paulius Gefenas, atliksiantis fleitos partiją, pasakoja, kad jo instrumentas šiame kūrinyje vaizduoja paukščiuką, kuris „skraido iš medžio į medį, daug mato ir viską praneša. Tai yra viena iš sudėtingiausių ir virtuoziškiausių orkestro partijų, bet drauge ji turi skambėti labai lengvai, kad paukščiukas atrodytų ne įsitempęs ir nervingas, bet linksmas. Juk kūrinys parašytas vaikams, tad ir vakare, kai jį atliksime suaugusiems, laikysimės šio etalono, ir suaugusieji turėtų jo klausytis ne rimtais veidais, bet kaip vaikai. Lietuvoje ir užsienyje grodamas mokyklose patyriau, kad labai įdomu stebėti vaikų reakciją, kurioje kūrinio vietoje jie staiga ima juoktis, ir verta paskui paklausti, kas juos nudžiugino. Mes esame įpratę labai rimtai ir ilgai praktikuoti tarp keturių sienų, tad pamirštame, kad grodami komunikuojame su klausytojais“.