Tie, kurie domisi tarptautinio Stasio Vainiūno pianistų konkurso istorija, tikėtina, atsimena šešiolikmetį vaikinuką, su didžiuliu polėkiu, jautriai ir įtaigiai skambinusį 1996 metų konkurse ir pelniusį II vietą. Tai Baltarusijos pianistas Vitalis Stachievičius, kurio tarptautinė karjera ir prasidėjo šiuo konkursu Vilniuje. Nuo to įvykio praėjo 18 metų – daugiau, nei anuomet buvo pačiam pianistui. Vitalis Stachievičius su orkestrais ir įvairiais kameriniais ansambliais koncertuoja Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Meksikoje, Norvegijoje, JAV ir kitose šalyse, yra išleidęs keletą Franzo Schuberto ir Sergejaus Prokofjevo įrašų CD, tapęs daugkartiniu Baltarusijos vyriausybės specialiojo fondo jauniesiems talentams remti stipendininku, dalyvavęs tarptautiniuose festivaliuose ir meistriškumo kursuose. V. Stachievičius taip pat yra tarptautinio Emmanuelio Durlet pianistų konkurso Antverpene (2001), Europos Sąjungos Arcangelo Spreranzos pianistų konkurso laureatas (2005), pelnė diplomus tarptautiniuose pianistų konkursuose Minske (2005), Čekijoje (2006), Olandijoje (2007). Labiausiai pianistas mėgsta skambinti romantizmo ir rusų kompozitorių kūrinius. Nuo 2004 m. V. Stachievičius gyvena ir dirba Amsterdame, ten studijavo pas Håkoną Austbø ir Naumą Grubertą. Gegužės 5 d. jį vėl išgirsime Vilniuje, šįkart Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10), kur Vitalis atliks Felixo Mendelssohno ir savito likimo litvakų kompozitoriaus Levo Abeliovičiaus kūrinius, taip pat surengs nedidelę paskaitą apie šį kompozitorių.
Pianistą, kuriam Vilnius lig šiol kelia pačius gražiausius prisiminimus, kalbina Kamilė Rupeikaitė.
Ar 1996 metų Stasio Vainiūno konkursas buvo pirmasis tarptautinis konkursas, kuriame dalyvavai? Kas įsiminė?
Taip, tai buvo mano pirmoji konkursinė ir apskritai koncertinė kelionė į kitą šalį. Tas dienas atsimenu labai ryškiai, tai buvo itin jaudinančios ir įkvepiančios akimirkos.
Kaip klostėsi Tavo karjera po to? Kokios esminės aplinkybės nulėmė Tavo profesinę raidą?
Viskas klostėsi žingsnis po žingsnio. Dar tebestudijuodamas Nacionaliniame muzikos koledže Minske buvau apsisprendęs ir motyvuotas tapti koncertuojančiu pianistu. Koncertai ir vieši pasirodymai skirtingose šalyse, muzikavimas su orkestrais, dalyvavimas konkursuose ir festivaliuose taip pat vedė į priekį. Negaliu nepaminėti vieno brangiausių žmonių savo gyvenime – mano fortepijono mokytojos, profesorės Zojos Kačarskajos, mūsų santykiai ir šiandien yra labai artimi, ji man kaip mama. Vėliau sprendimas studijuoti užsienyje ir siekti magistro laipsnio Amsterdame suteikė daug galimybių, praplėtė mano asmenybės ribas ir sugebėjimus. Buvo vienas malonumas mokytis pas tarptautiniu mastu pripažintą pianistą Håkoną Austbø.
Kokia Tavo kasdienė veikla Amsterdame, kur gyveni nuo 2004 m., – ar koncertuoji kaip solistas, ar su ansambliais, ar dėstai?
Pastaruoju metu gan dažnai koncertuoju, daugiausia tai ansambliai su smuiku, fleita, violončele ir trio. Groju fortepijoniniu duetu su savo žmona Aksana. Kartais rengiu rečitalius, groju su orkestrais. Be to, dirbu korepetitoriumi Amsterdamo Sweelincko konservatorijoje.
Nepaisant didelio užimtumo Amsterdame, labai entuziastingai sutikai surengti koncertą Vilniuje.
Po S. Vainiūno konkurso Vilniuje lankiausi daug kartų, ir drįstu pasakyti, kad miestą pažįstu gana gerai. Vilnius yra viena mėgstamiausių mano vietų, ir geriausia, ką čia galiu daryti, yra sugroti koncertą!
Koncerte Tolerancijos centre skambinsi F. Mendelssohno „Variations Serieuses“ ir Vilniuje gimusio Levo Abeliovičiaus (1912–1985) Penkias pjeses fortepijonui, taip pat trumpa paskaita pristatysi šio kompozitoriaus gyvenimą ir kūrybą. Lietuvoje apie jį, drįstu teigti, beveik nežinome. Kaip apibūdintum Abeliovičiaus kūrybą?
Tai savito stiliaus kompozitorius. Jo muzika yra gili, rimta, netgi tragiška, su nuostabiais lyriniais epizodais. Abeliovičiaus kūryba tiesiogiai susijusi su karo patirtimi, su kompozitoriaus išgyventa dramatiška šeimos narių netektimi. Abeliovičiaus muzika turi kinematografišką atspalvį – iš tikrųjų jis kūrė muziką filmams. Tačiau taip pat rašė rimtąją akademinę muziką, yras sukūręs simfonijų, koncertų, sonatų, dainų. Jo biografija dėl ankstyvųjų Vilniaus ir Varšuvos periodų, dėl multikultūrinių įtakų iki Antrojo pasaulinio karo nebuvo panaši į kitų tarybinių Baltarusijos kompozitorių.
Ar Tavo repertuare yra daugiau Abeliovičiaus kūrinių?
Taip, kartu su Olandijos dainininke mecosopranu Ruth Willemse atliekame Abeliovičiaus vokalinį ciklą pagal Maksimo Bahdanovičiaus eilėraščius. Ateityje planuoju parengti daugiau šio kompozitoriaus opusų.
Įėjimas į V. Stachievičiaus koncertą Tolerancijos centre – su laisvanoriško dydžio auka, skirta muziejuje organizuojamiems kultūriniams renginiams paremti. Po koncerto bus galima įsigyti pianisto įrašytų CD.
