Nikolajus Luganskis ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. T. Bauro nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus, pradėjo jubiliejinį, jau 25-ą koncertų sezoną ir rugsėjo 26-osios vakaro programą atvėrė kartu su šiuolaikinės pianistinės mokyklos romantiniu herojumi vadinamu Nikolajumi Luganskiu, apie kurį autoritetingasis „The Daily Telegraph“ rašė: „Nepaprastai jautrus pianistas, į pirmą vietą jis kelia ne save, bet muziką…“, o pianistas ir pedagogas Levas Vlasenka pasibaigus tarptautiniam Piotro Čaikovskio konkursui 1994 m. minėjo, kad sidabro medalio nugalėtojo N. Luganskio skambinimas jam priminė legendinį Sviatoslavą Richterį.
Koncerte pianistas atliko Sergejaus Prokofjevo Trečiąjį fortepijoninį koncertą, kurį vos prieš kelis mėnesius įrašė kartu su Vokietijos simfoniniu orekstru ir batutos meistru Kentu Nagano (įrašų kompanija „Naïve“). Tai kūrinys, kuriame apstu ir tokatiško motoriškumo, vietomis kampuoto ar groteskiško (pirmoje dalyje), vietomis tarsi prognozuojančio nūdienos minimalistų sumanymus (pavyzdžiui, trečios dalies kodoje), ir gilaus lyrizmo, nemažai dėmesio skiriama orkestro instrumentų solinėms partijoms. Lietuvių orkestre ypač meistriškai skambėjo medinių pučiamųjų solo pasirodymai, masyvūs tutti epizodai (šitai LVSO atlieka išties įtikinamai), tačiau styginių griežimui, pavyzdžiui, skambant mąsliai pirmos dalies įžangai ar panašiose vietose, kur styginių grupės iškyla į pirmą planą, trūko vientisumo ir lengvumo, plevenančios S. Prokofjevo melodijos virto sunkiasvorėmis garsų lavinomis. Jų klausydamasi prisiminiau, kad orkestras puikiai geba išgauti, atrodytų, sunkiai apčiuopiamo, tarsi ore pakibusio ir jautriai virpančio garso kokybę, ir tai ne kartą įrodė atlikdamas, pavyzdžiui, Richardo Wagnerio „Lohengrino“ Preliudą. Taip pat prisiminiau, kad Trečiasis koncertas neretai vadinamas S. Prokofjevo muzikiniu portretu. Mstislavas Rostropovičius yra pasakęs: „Klausydamasis šios muzikos girdžiu jo kalbėjimo manierą – sąmojinga, tiesmukiška, kartkartėmis stačiokiška, bet dažniausiai švelni.“ Pastarosios savybės LVSO muzikantų piešiamame S. Prokofjevo portrete, regis, neliko. Tačiau N. Luganskio atlikimo koncepcijai ir precizikai tai nesutrukdė, kaip ir Vilniaus kongresų rūmų scenoje stovinčio fortepijono klaviatūros nelygumai (vietomis net akivaizdžiai girdimi) ar tai, kad pianistas nuo pradžių ėmėsi lyderio vaidmens, diktavo nuotaikų kaitą ir tempus. Susidarė įspūdis, jog pirmoje ir antroje dalyje solistas siekė šiek tiek greitesnio tempo. Galbūt tai lėmė veikiau konstruktyvią ir racionalią N. Luganskio interpretaciją, panėšėjusią į apgalvotus šachmatų, kuriais jis taip mėgsta žaisti, ėjimus.
Bisui N. Luganskis paskambino, kaip ir tikėtasi, mėgstamo ir dažnai interpretuojamo Sergejaus Rachmaninovo kūrybos puslapius. Klausantis dviejų fortepijoninių miniatiūrų – Etiudų- paveikslų, op. 33, Nr. 4 ir 8, tesinorėjo, kad šis pianistas vėl grįžtų į Lietuvos sceną ir surengtų rečitalį, kaip praėjusiais ar ankstesniais metais.
Jubiliejinio sezono pradžios koncertą apibendrino antroje dalyje atlikta fatališkuoju skaičiumi pažymėta Antono Brucknerio Devintoji simfonija. Gimęs ir užaugęs kaime A. Bruckneris ne itin patogiai jautėsi karštligiško Vienos didmiesčio apsuptyje, jo kūriniuose gamtos (Alpių, kaimo idilės ir pan.) romantizavimas gožia tikrovės vaizdinius, nuo kurių tarsi stengiamasi pabėgti. Tai nesvetima ir Devintajai simfonijai, kurios sodrioje polifonijoje „skleidžiasi“ liaudies dainų intonacijos ir subtilūs gamtos vaizdai, veržlaus polėkio ir apatijos kontrastai. Simfonija nebaigta, tačiau tobulai įrėminama lėto tempo pirmos ir trečios dalies arkomis, tarp kurių įsiterpia energingas Scherzo.
Koncerte buvo pasirinktas atlikti trijų dalių (be nebaigtos ketvirtosios) ciklas. Jo interpretacija neleido suabejoti monumentaliu dirigento Gintaro Rinkevičiaus požiūriu ir atskleidė aukštą LVSO medinių ir varinių pučiamųjų grupių meistriškumą. Nors kartais tekdavo ir susimąstyti, ar orkestro muzikantai irgi regi tą pačią didingą „gotikinę garsų katedrą“, kurią prieš daugiau kaip šimtmetį „surentė“ austrų kompozitorius.
