7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Mes ir rokas. Ar šioje šalyje yra vietos senukams?

Rokas Radzevičius, Lietuvos roko pionieriai , Vilnius, „Vaga“, 2013, 464 p.

Vytautas Bruveris
Nr. 19 (1033), 2013-05-10
Muzika
„Gėlių vaikai“. 1969 m.
„Gėlių vaikai“. 1969 m.

Žūtbūtinai kovojo su sistema, pliekė ją iš peties, o ta sistema staiga ėmė ir jį už tai apdovanojo. Tokio ironiško akibrokšto sulaukė žymus Lietuvos neakademinės ir ne popmuzikos scenos veikėjas, grupės „Skylė“ lyderis, kompozitorius, poetas, atlikėjas ir dar istorikas Rokas Radzevičius.
 

Tai, kad jis dar ir istorikas, paminėta neatsitiktinai – juk šio „likimo smūgio“ jis sulaukė būtent tame amplua. Išties, kas būtų galėjęs patikėti, kad R. Radzevičius bus apdovanotas Lietuvos kompozitorių sąjungos premija už geriausią 2012 m. muzikologijos darbą – savo istorinę knygą „Lietuvos roko pionieriai“ – taigi taps dar ir premijuotu bei oficialiu lygmeniu pripažintu muzikologu? Iš itin patikimų šaltinių šių eilučių autoriui yra žinoma, jog išgirdęs žinią, kad jo knyga „Lietuvos roko pionieriai“ sulaukė tokio pripažinimo, šis kovotojas prieš bet kokį oficiozą ne tik smarkiai nustebo, bet ir sutriko, o jo sutrikimas buvo matyti ir premijos teikimo ceremonijoje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
 
Suprasti jo nuostabą nesunku, užtenka tik užmesti akį į pačią knygą – tiksliau, konceptualiąją jos dalį. Joje R. Radzevičius plėtoja seną savo mintį, jog „tikram rokui“ – spontaniškai, autentiškai, visomis prasmėmis natūraliai ir nesušukuotai ilgaplaukei muzikinei ir visokiai kitokiai kūrybai – šiandieninėje Lietuvoje prasimušti į dienos šviesą ir žemės paviršių taip pat sudėtinga, kaip ir gūdžiausiu sovietmečiu.
 
Grubi, tačiau kartu ir trapi šios kūrybos gelda ir šiandien niekaip nepraplaukia pro tas pačias Scilę ir Charibdę. Iš vienos pusės ją tuojau pat skandina oficialioji akademinė kultūra bei pedagogika, bambagyslėmis ir šaknimis suaugusi su politine valdžia, iš kitos – masinė televizinė popkultūra.
 
Mintį, kad nepriklausoma Lietuva iš sovietmečio paveldėjo tą pačią sistemą, kai kuriais aspektais netgi represyvesnę, R. Radzevičius į skaitytojų galvas ir širdis stengiasi įkalti išties iš peties. Tik paklausykite: „Karaliauja kičas, kurį vadiname „glamūru“, „popsu“ ar dar paprasčiau – žargonu „popsūcha“. Šio produkto gamintojai, stovintys prie televizinio konvejerio, ne mažiau griežtai, nei sovietinės kultūros bonzos, nustato, kam gyventi jų butaforiniame ir plastikiniame pasaulyje, o kam mirti. <...> Išliko ir dominuoja ta pati okupacijos laikotarpiu karaliavusi schema, prievarta grūdusi viską į „rimtojo“ ir „nerimtojo“ meno stalčiukus. Tad vienoje pusėje yra atsidūręs vadinamasis profesionalusis, rimtasis, žodžiu, oficialusis menas ir jo atlikėjai, tiksliau, klusnūs to, kas jiems nuleidžiama iš viršaus, kopijuotojai. Kitoje pusėje – vadinamasis nerimtas, neprofesionalus menas ir muzika, kurios atlikėjams geriausia vieta – koks nors patvorys, o geriausias apibūdinimas, kaip ir anksčiau – „saviveiklininkai“.“
 
R. Radzevičius neapsiriboja tik padėties diagnoze, paremta istorine retrospektyva, o kviečia žvelgti į ateitį, vienytis ir – nei daugiau, nei mažiau – kelti naują Roko Revoliuciją. Štai: „Jaunimo entuziazmas ir noras kurti kažką savo, originalaus, laisvo ir maištingo niekur nedingo ir yra toks pat didelis ir stiprus kaip ir anksčiau. Kalbant paprasčiau – jaunimui reikia roko. <...> Panašu, kad vienintelis kelias iš susidariusios aklavietės yra roko dvasia tikinčių ir kuriančių žmonių jungimasis į kokią nors bendriją, kurioje būtų galima ne tik paverkti vienas kitam ant peties ar drąsiai pamojuoti bokalais bare, bet ir bandyti pralaužti ledus Sistemoje, nustoti virti savo sultyse ir padėti pagrindus naujam šuoliui.“
 
Beje, R. Radzevičius pranašiškai įspėja, kad pavienius disidentus sistema „pasigardžiuodama traiškys, kaip tarakonus“, o labiausiai užsispyrusius gali „apdovanoti medaliais“. Ką gi, taip ta sistema ir pasielgė su juo pačiu. Prie to pridėkime dar tokių prieskonių kaip įžvalgas, jog sistema taip priešinasi naujiems vėjams todėl, jog suvokia, kad „susipratusioje visuomenėje“ būtų teisiama už „kultūros ir kūrybiškumo genocidą“ – ir matysime beveik pilną naujai kepto muzikologo pasaulėvaizdį, kuriam tikras gyvenimas, tikra kūryba ir tikra laisvė lygi tam, kas gimsta po grindimis.
 
Tad iš tiesų, kas čia atsitiko? Gal Kompozitorių sąjungos ekspertai tiesiog neperskaitė knygos iki galo? Juk čia cituoti ir kiti aštriausi autoriaus pasisakymai bei pasamprotavimai išguldyti kaip tik knygos pabaigoje, ją taip tarsi vainikuojant.
 
Tačiau juokus į šalį, nes padėtis iš tiesų rimta. Galbūt ne tik Lietuvos kompozitorių sąjunga su R. Radzevičiumi, bet ir mes visi priartėjome prie išties istorinių įvykių slenksčio? Laudaciją laureatui sakiusio kompozitoriaus Šarūno Nako teigimu, „sunkiasvorei akademinei lietuvių muzikai seniai laikas išsiaiškinti santykius su lietuviškuoju roku“ – galbūt net ir taip, kaip pakaunėje per Šv. Roko atlaidus santykius aiškindavosi jaunimas.
 
Tad galbūt tokiems tektoniniams lūžiams subrendo ne tik „sunkiasvorė akademinė lietuvių muzika“, bet ir mūsų kultūrinė savimonė? Gal mes visi – ne tik „akademinės“ ir „aukštosios kultūros“, bet ir kitų sričių žmonės, – pripažinsime ir suvoksime, kad egzistuoja įvairios kultūrinės tikrovės, kurios, nors ir ne visuomet lygiai vertingos, visuomet lygiai tikros? Tad gal mūsų akiratis taps platesnis, o sąmonė atviresnė? Be to, šiuo atveju ta tikrovė, kurią savo knygoje istoriškai atskleidžia ir idėjiškai grindžia R. Radzevičius, ne tik ne mažiau dinamiška ir autentiška, bet ir istoriškai vertingesnė, nei buvo „tikroji kultūra“ tuo metu. „Juk lietuvių kompozitoriai įdomiausius dalykus pradėjo kurti tuo pačiu laiku, kai lietuvių roko muzikantai pasiekė savo apogėjų. Tik tai liko beveik nepastebėta, nes vertintojų žvilgsniai tiek tada, tiek dabar niekaip nesusifokusuoja į tuometinę tikrovę“, – premijos įteikimo ceremonijoje sakė Š. Nakas. O kaip su visuotinai pripažintu roko muzikos ir judėjimo indėliu į Lietuvos nepriklausomybę ir sovietinio režimo griūtį apskritai?

Taigi, kartu su R. Radzevičiumi ir Š. Naku nedrąsiai pasvajokime. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje pradedame matyti ne tik klasikines, bet ir roko operas – „Velnio nuotaką“, „Meilę ir mirtį Veronoje“ ar to paties R. Radzevičiaus „Jūratę ir Kastytį“, „Žuviaganį“, „Pranašą“... Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įkuriama Roko katedra, o dainų šventėje dominuoja nebe sovietiniu pavydžiu nuglaistytos „liaudies dainos“, traukiamos tūkstantinių chorų, o jaunimo roko grupių kūryba ir folklorinio paveldo interpretacijos... Lietuvos kompozitorių sąjungos nariais tampa ne tik oficialiai diplomuoti bei antspauduoti asmenys, turintys pažymėjimą, jog yra kompozitoriai, bet ir tie, kurie tokio pažymėjimo neturi, tačiau yra ne mažiau, o gal net labiau profesionalūs ir kūrybingi nei pirmieji...
 
Žinoma, daugeliui gali kilti mintis, kad visa tai – tiesiog naivūs kliedesiai, atskiesti savotišku ideologiniu fanatizmu, kurį liudija tiesmukos kalbos apie sovietinį ir dabartinį laikotarpius vienijančią sistemą, „tikėjimą“ ir jo „brolius bei seses“. Tačiau net jei tokios diagnozės būtų teisingos, pati knyga, žinoma, yra savaime teigiamas ir vertingas daiktas. Vertinga vien dėl „dėmesio mažai tyrinėtiems Lietuvos muzikinės kultūros reiškiniams“ – taip dėl apdovanojimo pasiaiškino pati Kompozitorių sąjunga.
 
Iš tiesų, ne tik laikotarpis, bet ir visa ta savaiminė tuomet užsimezgusi kultūra – tai tarsi netyrinėtas ir nekartografuotas žemynas. Jis baigia nugrimzti į užmaršties vandenyną, o visa, kas iš jo liks mums – tik fragmentiški jame gyvenusių žmonių atsiminimai. Tiesą sakant, tai galima pasakyti ir apie visą sovietmečio epochą, kuri kol kas nesuranda savo vietos nei mūsų istorinėje savimonėje, nei akademiniame istorijos mokslo diskurse. Tad R. Radzevičiaus mėginimai šį žemyną išsaugoti – reikšmingas įvykis ne tik muzikos istorijos, bet ir istorijos mokslo požiūriu apskritai. „Gyvoji“, kasdienybės, savaiminės kultūros istorija – tas vagas vis dar tik mėgina pradėti vagoti daugelis profesionalių istorikų.
 
Savo ruožtu R. Radzevičiaus bandymai prasidėjo dar prieš keliolika metų ir pirmą kartą apčiuopiamu rezultatu virto 2000-aisiais, kai R. Radzevičius šia tema parašė istorijos magistro darbą. Tiksliau, ne „parašė“, o „įrašė“ aibę pokalbių su roko muzikos pradininkais Lietuvoje, kurie buvo sudėti į elektroninę knygą. Tad neregėtas buvo ne tik šio mokslo darbo turinys, bet ir forma, jie visiškai skyrėsi nuo akademinėje padangėje vyravusios sampratos apie tai, kokios temos ir tyrimo objektai yra „moksliški“ ir  kaip „moksliškai“ juos reikia tirti bei atskleisti.
 
Popierinė knyga „Lietuvos roko pionieriai“ –  iš esmės to paties darbo tąsa. Tik pokalbių daugiau – per keturiasdešimt, kai kurie iš jų visai nauji, kiti atnaujinti. Pateikiama daugiau istorinio konteksto, apibendrintų paties autoriaus pasakojimų apie sąlygas, kuriomis kūrėsi ir gyveno rokas mūsų „tarybinėje respublikoje“. „Nebuvo nieko absoliučiai, ką pasidarai, tą ir turi“, „pilka masė“, „išdeginta žemė“ – tokias ir panašias kalbintųjų ir paties knygos autoriaus frazes galima laikyti vienu iš leitmotyvų, kuris sklandžiai susipina su knygos teorinėje užsklandoje išsakyta mintimi apie paradoksalią roko, kaip laisvės, prigimtį. Juk šis šaltinis smarkiausiai trykšta būtent labiausiai išdžiūvusioje dirvoje.
 
Pokalbius skaitantis žmogus, kuris dar mena gūdžiausią sovietinį laikotarpį (ne tik aprašomą knygoje), iš karto, kaip tame filme, „prisimins viską“ – ne tik kaip jis pats ar jo draugeliai brazdino gitaras rūsyje, bet ir apskritai, kaip viskas tuomet „atrodė ir buvo“. Ne tik su visais to gyvenimo absurdais bei marazmais, bet ir asmeniniais džiaugsmais, išgyvenimais, laisvės – dažnai tik efemeriškos – pojūčiu. Kai kurių pokalbių padrikumas bei žargoniškas „džiazas“ tik dar labiau paryškina autentiškumą. Beje, ar tik ne ši publika ir yra pagrindinė R. Radzevičiaus, kuriam pačiam vos per keturiasdešimt, skaitytojų auditorija? Vis dėlto ši knyga turi būti įdomi ir jaunesniems prašalaičiams – vien jau tuo, kokia įdomi yra kiekviena egzotiška istorija ar herojinė pasaka.
 
Tačiau kas, jei vis dėlto teisus vienas iš R. Radzevičiaus pašnekovų, legendinis tų laikų apšvietėjas ir garso technikas, lietuviškasis elektroarchimedas Norvydas Birulis, kuris tvirtina, kad „rokas, kaip žanras, jau seniai miręs“ – dar prieš tuos pačius 30–40 metų, o visas gyvenimas jau seniai nuvažiavęs kita kryptimi? Na ir kas? Tuomet ši knyga – gera epitafija ant to senuko kapo. Beje, R. Radzevičius žadėjo parašyti dar vieną – juk šį „velionį“ reikia deramai pagerbti. Jis buvo kietas!

 

„Gėlių vaikai“. 1969 m.
„Gėlių vaikai“. 1969 m.
„Geležinis vilkas“. 1968 m.
„Geležinis vilkas“. 1968 m.
„Kertukai“. 1968 m.
„Kertukai“. 1968 m.