Kai 1990-ųjų pradžioje Vilniaus dailės akademijoje mokėmės apie performansus, Lietuvoje jie dar tik skynėsi kelią. Laurie Anderson vardas jau tada skambėjo kaip gyva klasika. Tai, kad ji kada nors atvyks į Vilnių, atrodė taip pat neįtikėtina kaip olimpinis 100 m plaukimo varžybų auksas. Kai auksinė Lietuvos mergaitė puikiai atliko savo performansą Londono olimpiadoje, beliko tikėtis, kad ir kitas stebuklas įvyks. Klasikės pasirodymo Nacionaliniame dramos teatre visi laukė užgniaužę kvapą.
Laurie Anderson įžengė į sceną kaip vadovėlinė tiesa, o išėjo kaip ilgai lauktas stebuklas. Tai, kas vyko, galima vadinti asmenine pasaulio sukūrimo interpretacija. Vaizduotė pulsavo nuo teleskopinio prie mikroskopinio vaizdų, kuriuos žadino žemas savo tekstus skaitančios autorės balsas. Temų spektras – nuo planetos likimo iki draugo mirties, nuo politinių realijų iki mylimo šunelio muzikos terapijos, nuo kapitalizmo sulaužytų žmonių gyvenimo palapinėse iki povo plunksnų. Tas kalbėjimas, kartkartėmis išsiliejantis į meditatyvią elektrinio smuiko melodiją, labiau priminė šamanės užkeikimus, hipnotizuojančią ritualų monotoniją, kuri skverbėsi ne tik pro ausis, bet ir pro odą.
Gal truputį mistifikuoju patirtą įspūdį – Laurie Anderson nedarė nieko, kad užburtų žiūrovus: jokių dabar madingų įtaigos seansų, nematomų triukų ir miglos pūtimo. Pabrėžtinai paprastas menininkės įvaizdis: balti marškiniai, juodos kelnės ir kaklaraištis, dešimtmečius nesikeičianti suvelta trumpų plaukų šukuosena, lengvi, basos kojos įspūdį kuriantys batai. Paprasta, beveik banali scenografija: žvakutėmis nusėtos grindys, piupitras tekstams, molbertas su tuščia lenta, fotelis. Minimalistinis pagrindinių spektro spalvų fonas: galinė siena, ant kurios pasirodydavo lietuviški titrai, nušvisdavo mėlyna, raudona, geltona spavos (kartais su pustoniais), o ant molberto atsirasdavo jai kontrastuojantis stačiakampis. To visiškai pakako perteikti emocinę pasakojamų istorijų paletę. Performansas be jokio nereikalingo judesio: daugiausia laiko menininkė prastovėjo prie pulto su tekstais, šiek tiek pavaikčiojo grodama, pasėdėjo fotelyje pasakodama asmeniškesnes istorijas.
Tai iš kur tas sukrečiantis įspūdis? Atsakymas labai paprastas: menininkė nė akimirką nedarė to, kuo netiki. Tai kažkas visiškai priešinga provincialiems politikams, kurie ištisai kalba ir daro tai, kuo patys netiki, bet nežinia kodėl mano, kad tuo turėtų patikėti kiti. Ypač prieš rinkimus. Anderson žodžiai apie politikų elgesį ir kodėl juos renkamės nuskambėjo itin aktualiai. Jos pačios tekstai irgi politiškai „įkrauti“, tačiau kartu ir asmeniški, persmelkti tikrų išgyvenimų. Kiekvienas žodis, gestas, garsas padengtas tvirta patirties valiuta – nors tikriausiai toks pinigus sureikšminantis palyginimas autorei nepatiktų.
Nesinori atpasakoti Laurie istorijų – neįmanoma perteikti to magnetizmo ir prasmių kibirkščiavimo. Tačiau kai kurios vis sukasi galvoje ir nenurimsta, tai geriau išleisiu laisvėn. Pirma istorija apie Žemę (Earth), tiesa, ją galbūt tiksliau būtų vadinti Dirt – „purvu“ (vertėjų pasiūlyta Dirva visai sėkmingai suskambėjo Anderson tekstų kontekste). Kaip iš karto keičiasi Žemės suvokimas, ypač „supurvinus“ Biblijos citatas apie pasaulio sukūrimą. Pradėjus nuo sukūrimo, švytuoklė mesteli kiton pusėn – ir jau girdime istoriją apie tai, kaip Darwinas nemėgo povų: savo ilgomis, sunkiomis ir ekstravagantiškomis uodegomis jie griovė stipriausiųjų, plėšriausiųjų, labiausiai prisitaikiusiųjų išlikimo teoriją. Nenaudingas grožis nugali egzistencinę neišvengiamybę? Tarsi šių gyvų priekaištų būtų maža, pati Viktorijos laikų visuomenės struktūra prieštarauja evoliucijai. Gamtoje, pagal Darwiną, viską lemia patelės – patiko sušiaušti kuodai ir visa evoliucija šuoliuoja paskui susišiaušėlius. Jei dėl kokios nors priežasties pateles sužavi bekuodžiai patinai – gamta tuoj pat reaguoja atitinkamai. Va, tik Viktorijos laikų moterys, įspraustos į korsetus, dūsdavo iki alpulio ir visiškai priklausė nuo vyrų. Koks akibrokštas tikram „viktorijiečiui“ Darwinui!
Nuo teorijų Laurie pereina prie asmeniškesnių prisiminimų, kurie, beje, priverčia abejoti kai kuriomis teorijomis. Kiek prirašyta apie Gordono Matta-Clarko pusiau perpjautus namus – susidarytų tomai. Bet niekas nerašo apie jo tėvų skyrybas ir pro langą iššokusį brolį dvynį. Man šis pasakojimas svarbus kaip žaizdoto ir traumuoto konceptualaus meno pavyzdys – kai grynų idėjų poveikį sustiprina stiprūs išgyvenimai. Nebūtina juos išsakyti tiesiogiai. Nebūtina net jų užrašyti. Svarbu, kad pjaudamas namus, grindis, lubas kiaurai skrodi ne tik kitų, bet ir savo gyvenimą.
Gal kai kam Laurie Anderson performansas pasirodė per daug asmeniškas arba pernelyg tekstualus. Bet tekstas čia neatsiejamas nuo kūno ir veiksmo. Ne scenoje, o gyvenime. Tai, ką menininkė pasakojo, yra jos buvimo ir veikimo pasaulyje kronika. Anderson performanse susilieja Kierkegaard’o aprašyti didvyris ir poetas: ji ne tik kalba – ji daro, ką kalba. Kalba yra veiksmas. Nors pats performansas gana statiškas, vidinis jo veiksmas labai intensyvus. Pavyzdžiui, kai dainininkė pasakoja apie apsilankymą Naujojo Džersio palapinių miestelyje, kuriame gyvena žmonės, per krizę prasiskolinę ir išmesti iš namų. Tie žmonės beveik sugrįžo į nuogą (bare) gyvenimą, rūpindamiesi patenkinti būtiniausius poreikius. Tačiau net ir visiško atšiaurumo salygomis išlaiko socialiniams gyvūnams būdingus instinktus. „Labas“, „ačiū“, „prašome palaukti“, „atleiskit“ – šie „budintys“ žodžiai saugo nuo trumpų ir ilgesnių sujungimų. Mes tarsi matome palapinių miestelio žmones Laurie žvilgsniu, tūnome jos kailyje bendraudami su nuolat verkiančia socialine darbuotoja, kuri, kaip paaiškėja, nėra jokia darbuotoja – tik norėtų ja būti. Žiauri tiesa yra ta, kad jokiems socialiniams darbuotojams ir jokioms valstybinėms įstaigoms tie žmonės nerūpi. Kaip ir jų ligos, psichikos sveikata, paprasčiausias išlikimas.
Paradoksaliu būdu Anderson performansas susisiejo su ŠMC trienalės sumanymu. Ten visų idėjosi bandytos perteikti per vieno aktoriaus, vaidinančio Mindaugą, prizmę. Laurie irgi viena scenoje – bet ji ne įsikūnija, o tarsi atsiveda visus tuos žmones, surengia jų ir žiūrovų akistatą. Gal net sukeičia vietomis. Daugiabalsiai tekstai tampa šiurpinamais galimos tapatybės scenarijais. Net ir nepaėmusiam jokios paskolos atrodo, kad vieną dieną vis tiek būsi išmestas iš visų darboviečių, namų, širdžių, tad belieka tvirčiau apsikabinti suskilusią geldą, kurią kaip nematomą sraigės kiautą nešiojasi peraugę sovietmečio vaikai. Taip ginamės nuo kapitalizmo čiuptuvų.
Laurie Anderson performansas vyko rugsėjo 11-ąją. Tačiau ne tik ši data įkvėpė politiškai angažuotą kalbėjimą. Tik paviršutiniškai žiūrint jis gali atrodyti plakatiškas. Man jos klausimai ir teiginiai priminė Gordono Matta-Clarko preparuojamas namų erdves. „Mano šalis – mūšio laukas.“ Taip sako dainininkė, kai prezidentas pasirašo įsaką, leidžiantį bet kada sulaikyti bet kurį žmogų nepateikus kaltinimo. Taip Žemės planeta virsta purvo planeta – o Anderson performansą stebėjusiems žmonėms ji bent vieną vakarą tampa švaresnė.
Laurie Anderson. „Vilniaus festivalių“ nuotraukosLaurie Anderson. „Vilniaus festivalių“ nuotraukosLaurie Anderson. „Vilniaus festivalių“ nuotraukosLaurie Anderson. „Vilniaus festivalių“ nuotraukosLaurie Anderson. „Vilniaus festivalių“ nuotraukosLaurie Anderson. „Vilniaus festivalių“ nuotraukosLaurie Anderson. „Vilniaus festivalių“ nuotraukosLaurie Anderson. „Vilniaus festivalių“ nuotraukos
