Receptas ateinantiems metams: vartoti daugiau kultūros

Metams artėjant į pabaigą, kalbamės su scenos menų kūrėjų ir pedagogų duetu: Ieva Jackevičiūte ir Raimondu Kleziu. Įsteigę nepriklausomą teatrą „No Shoes“, jie kuria spektaklius jaunajai auditorijai bei rengia mokymus jaunimui ir suaugusiems. 2023-ieji metai kūrėjams buvo itin vaisingi: išleistos kelios premjeros, pelnytas geriausio „COM•MOON•A“ spektaklio apdovanojimas XII-ojo tarptautiniame teatrų festivalyje „COM·MEDIA“, itin didelio susidomėjimo sulaukė naujausias spektaklis paaugliams „Pasistengiau“, įgyvendintos įvairios edukacijos ir kiti projektai. Tuo tarpu apžvelgdami metus R. Klezys (R. K.) ir I. Jackevičiūtė (I. J.) juos mato realistiškai ir visiems linki vartoti daugiau kultūros, nes tik taip auga savimonė ir bendroji visuomenės kultūra.

Teatras „No Shoes“ gan jaunas, kaip matote jo vystymąsi?

I. J.: Manau, žengėme teisingą žingsnį kūryboje susikoncentruodami tik į jaunąją auditoriją. Tai tarsi susisiaurino, bet iš tikrųjų – smarkiai praplėtė galimybes. Startuodami sąmoningai orientavomės į edukacijos kultūra veiklą, kuri susijusi ir su kultūros produktų kūrimu ir kultūrinės edukacijos paslaugų teikimu. Labai aiškiai išgrynome savo misiją, viziją ir tikslą. Mūsų tikslinė auditorija yra nuo didmiesčių atitolusios, periferijoje gyvenančios, kitaip pažeidžiamos jaunų žmonių grupės. Pastaruoju metu galimybių durys toliau veriasi, tarsi patvirtindamos, kad einame teisinga linkme. Tai džiugina ir skatina tęsti tai, ką darome.

R. K.: Su spektakliais ir edukacijomis esame apkeliavę kone visus Lietuvos regionus. Matydami kultūros stoką vietovėse, suvokiame jos poreikį. Vieni daug nepadarysime, todėl svarbu apie tai grasiai kalbėti ir kviesti kitus kultūros lauko atstovus savo produkciją vežti iš didmiesčių į periferiją. Nustebsite kokia situacija su kultūra ir ugdymu yra nuo sostinės atitolus vos 150 kilometrų.

I. J.: Keliaudami po Lietuvą bei pristatydami savo spektaklius matome, kad kultūrinės edukacijos poreikis itin didelis. Ir tai pastebime ne vien iš kultūrinių renginių stygiaus. Vaikams ir jaunimui labai trūksta kultūros vartojimo įgūdžių. Tarkime, kai rodome spektaklį paaugliams, jie šaukia, šneka arba garsiai viską komentuoja it būdami mažamečiais, o galiausiai žiūri į mobiliuosius telefonus. Po to mokytojos paaiškina, jog tądien 5-8 klasių  mokiniai pirmą kartą gyvenime matė spektaklį. Tačiau nieko panašaus nėra  nutikę rodant tą patį spektaklį sostinėje. Tai daug pasako.

R. K.: Deja, profesionalaus lauko kontekste, kol kas dar dominuoja požiūris, jog spektakliai rodomi mokyklose ar darželiuose turi nekokybiško produkto žymą. Arba apskritai, kad rodyti spektaklį ne teatre yra ,,ne lygis“. Taip, tokia kūryba įpareigoja kitokios raiškos paieškai, bet tas ir yra įdomu. Tad matyčiau ir dar vieną tikslą – prisidėti prie kultūrinio DNR kaitos.

Paminėjote kultūrinį DNR. Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti, kaip jį matote?

R.K.: Tai yra tam tikras suvokimas struktūroje. Tarkim, kol kas profesionaliame teatre dar gajus požiūris, kad profesionalūs aktoriai nevaidina be teatrinio apšvietimo, mokyklos aktų salėje ar kokiame nors kolidoriuje, nes spektakliai turi vykti tik teatre, vadinamoje „juodoje dėžėje“. Galvojant apie kultūros plėtrą regionuose, tokią nuostatą galima palengva keisti bent pradedant garsiai apie tai kalbėti. Kažkas gi net nežino, jog tokio teatro poreikis apskritai egzistuoja, nes visada buvo įprasta daryti kitaip. Tad vien imant kalbėti apie tai, galima mažais žingsneliais artėti prie kultūrinio DNR kaitos. Tai svarbu. Mes tai matome ir norime ta patirtimi dalintis kultūros lauko kontekste.

I. J.: Pasaulyje spektaklių rodymo ugdymo įstaigose praktika egzistuoja jau daug metų. Kultūros paso sistema buvo paimta taip pat iš užsienio, kur kažkas ją praktikavo jau labai daug metų, tad viskas įmanoma. Stengiamės aktyviai dalyvauti tarptautiniame teatro jaunajai auditorijai lauke. Raimondas, kaip įvairių programų dalyvis, nemažai važinėja, tekę dalyvauti ir tarptautiniuose festivaliuose su spektakliais bei klausytis pranešimų. Siekiame palaikyti tą bendrą pulsą kaip atskaitos tašką: kas šiandien jau yra Lietuvoje, o ko dar nėra. Užsikrėsti gerais pavyzdžiais verta.

2023 metais išleidote net kelias premjeras („Gaja-Mara“ ir „Namai“ skirta mažiausiai, tuo tarpu „Pasistengiau“ bei „Avinai“ – paaugliams). Kas Jums buvo svarbiausia apžvelgiant prabėgusius metus?

R. K.: 2023 metų sausį tapome Menų spaustuvės rezidentais ir tai paskatino itin aktyvų kūrybinį procesą. Taip pat gavome Lietuvos kultūros tarybos finansavimą skirtingiems projektams, kas irgi suteikė dideles galimybes skleistis. Taip pat svarbu paminėti, jog dalis naujos produkcijos sukurta bendradarbiaujant su kitais teatrais. Džiugu, kad Ievą pakvietė režisuoti spektaklius Panevėžio teatras ,,Menas“ ir Kauno miesto kamerinis teatras.

I. J.: Jei iki šiol mes kiekvienas, kaip menininkas ieškojome savo raiškos: aš kaip režisierė dėl doktorantūros studijų koncentravausi tik į darbą su kūdikiais ir labai mažais vaikais, o Raimondas, kaip dramaturgas ir aktorius telkė dėmesį į vyresnius paauglius. Šiais metais, mūsų kūryba ir vėl susitiko repetuojant spektaklį ankstyvojo amžiaus paaugliams. Darkart įsitikinome, kad drauge kurti yra labai smagu, prasminga, saugu, paprasta ir generuoja daug pridėtinės vertės. Kai turi partnerį ir bendramintį, kuris visada palaiko – darbas tampa maloniu gyvenimo būdu. Užgyventi lojalius kūrėjus, bendraminčius kūrybiniame lauke yra didelis privalumas. Tam reikalingas įdirbis. Mes esame dviese ir tame matau didelę sėkmę. Net ir buriant aplik save naujų žmonių ratą, kas šiais metais mums taip pat labai gerai sekėsi.

R. K.: Mūsų komanda nedidelė, tačiau tai žmonės, su kuriais kartais praleidžiu daugiau laiko nei pavyzdžiui su mama ar tėčiu kartu sudėjus. Būna dienų kai rodant spektaklius daugiau laiko praleidžiu su techniku nei su Ieva. Tad svarbu kokie žmonės supa. Ir džiugu, kad mes patys galime tai rinktis. Labai džiaugiuosi, kad šiemet susiformavo naujų žmonių komanda. Norisi saugoti vienas kitą, palaikyti ir keliauti per kūrybą drauge toliau. Tą išskirčiau kaip didelę vertybę.

Jūsų (Ievos ir Raimondo) tandemas — ir namuose, ir teatre, ir kūryboje. Kaip pavyksta palaikyti darną?

R. K.: Man tai labai patinka, jog drauge esame ir kūrybiniuose darbuose, ir namuose. Matome tame prasmę ir tai labai glaudžiai susiję su šeima. Vaikai dalyvauja peržiūrose, mato visus spektaklius, cituoja  juos, dažnai drauge vyksta į edukacijas. Juokaujame, kad netrukus patys galės pravesti visus užsiėmimus. Mes kuriame pramogą, laisvalaikį, puoselėjame vertybinius dalykus, tad ir patys nuolat esame tame lauke. Žinoma, reikia įdėti pastangų darbuotis be darbo valandų, grįžus namo toliau būti tame, neturėti savaitgalių ir panašiai. Bet tik taip įmanoma gyventi prasminga veikla. Bent jau taip dabar manau, nes viskas einasi kaip karštu peiliu per sviestą.

I. J.: Iš tikrųjų nematau iššūkio dirbti ir gyventi drauge. Tai matau kaip didžiulę dovaną, apie kurią nesinori itin garsiai kalbėti ir visiems atidarius rodyti. Turėdama nuolatinį palaikymą ir patvirtinimą, kad einu savo keliu, net kai tas kelias primena šunkelį, galiu kalnus nuversti. Net kai nutinka konfliktai, galiausiai jie atveda prie kokybiškesnių būsenų ir dar labiau sustiprina ryšį. Turėti patvirtinimą tame, ką darai iš artimo žmogaus ir jaustis pakankamu netgi tada, kai savimi suabejoji – yra mūsų pačiūžos su kuriomis čiuožiame per gyvenimą.

Kokius tikslus keliate ateinantiems metams? Apie ką svajojate? Koks jūsų receptas ateinantiems metams?

R. K.: Labai norėčiau toliau pratęsti draugystę su aktoriais, kuriais dirbome ir mūsų naujais partneriais: Lietuvos audiosensorine biblioteka, ugdymo įstaigomis, asociacija „Žuvies akis“ bei jų vykdomu projektu „Sparse“, teatrų vaikams ir jaunimui asociacija „Asitežas“ bei kitais. Norisi naujų bendradarbiavimų ir kūrybinių draugysčių. Tuo pačiu nesinori šokti aukščiau bambos ir daryti tiek kiek šiandien kiekvienai veiklai yra brandos.

I. J.: Ateinančiais metais turiu baigti dvejas, švietimo lyderystės (ISM) ir menų doktorantūros (LMTA), studijas. Tam skiriu didžiausią dėmesį šiuo metu. Taip baigsis labai svarbus ir didelis mano profesinio kelio etapas. Tikiu, kad po jo atsivers naujos erdvės skleistis raiškai. Esame suplanavę naujų edukacijų Menų spaustuvėje, kelionių į festivalius ir stažuotes, gavome finansavimą keliems naujiems projektams. Norisi kurti su tais pačiais žmonėmis ir atrasti naujų partnerysčių. Na ir tiesiog būti, susitikti, dalintis ir džiaugtis gyvenimu, tokiu, kokį mes patys galime susikurti.

Raimondo Klezio ir Ievos Jackevičiūtės spektakliai išsiskiria interaktyvumu. Tačiau pasak kūrėjų įsitraukimas, nors priklauso nuo spektaklio formato, yra galimas visame amžiuje. Jie pasakoja apie įgyvendintą trečiojo amžiaus universiteto projektą senjorams bei begalę edukacijų įvairaus amžiaus grupėms. Negana to, bendradarbiaudami su Nacionalinė švietimo agentūra, parengė teatro programos atnaujinimą ir mokymus pedagogams.

Ateinančiais metais kūrėjai linki vartoti kuo daugiau kultūros. Nes pasak jų, tik kartojamas veiksmas jaunąją kartą išmoko elgesio modelių lankant teatrą ar muziejų, etikos bei visuomeninės kultūros. Tuo tarpu ateityje linki, jog pedagogai galėtų „skautinti“ įvairius scenos menų pasirodymus nemokamai. O nepaisant vietovės įsikūrusias ugdymo įstaigas ragina kviesti, nes kūrėjai būtinai ras būdą atvažiuoti.