Bėgančių minčių metaforos šokio aikštelėje

Šiemet išleistas choreografo Pauliaus Prievelio šokio spektaklis „Tylėjimai“ tyrinėja bėgančias mintis ir kviečia iš šono žvilgtelėti į skubantį gyvenimo tempą. Spektaklis buvo pristatytas ne tik Vilniuje, tačiau rodytas ir Kaune, apkeliavo Raseinių rajoną, Rokiškį bei Varėnos rajoną. Nors šokėjos atvirauja, jog prasidėjus kūrybinės idėjos vystymui dar neįtarė apie numatomą turą, tačiau repeticijoms įgavus pagreitį choreografo solo eskizas „Katinėlių tylėjimas“ perstatytas į trio bei patraukė savo fiziškumu ne tik žiūrovus, tačiau ir pačias šokėjas. Kalbamės su kūrybine komanda: šokėjomis Elmyra Ragimova (E.R.), Sigita Juraškaite (S. J.), Viktorija Praninskaite (V. P.).

Tylėjimai ir bėgančios mintys kiekvienam reiškia skirtingą metaforą, judesį bei išgyvenimą. Kaip pavyko atrasti dermę?

E. R.: Man atrodo, kad ta dermė kūrėsi savaime. Nors ir metaforos gali skirtis, bėgančių minčių išgyvenimas yra ganėtinai bendražmogiškas. Aišku, svarbiausias vaidmuo čia būtų choreografo Pauliaus - jis prižiūrėjo, kad mūsų bėgančių minčių interpretacijos, išreikštos judesiu, derėtų tarpusavyje ir kurtų tokį sceninį vaizdą, kokį jam norėtųsi matyti.

V. P.: Spektaklio kūrimo proceso metu daug dėmesio skyrėme pokalbiams. Jų metu kiekvienas aptardavome, ką mums reiškia vienas ar kitas dalykas, o diskutuojant dažnai mintys vienaip ar kitaip susitapatindavo. Kartais gaudavome ir namų darbų, pavyzdžiui aprašyti savo išgyvenimus ir mintis apie tam tikras spektaklio dalis. Nors mintys ir skirdavosi, ieškojome bendrumų, kuriuos su šokėjomis galėtume panaudoti kuriant santykį spektaklyje. Beabejo, spektaklyje turime ir solo dalių, kurių metu siekėme atskleisti skirtingas idėjas. Taigi, mūsų mintys, išgyvenimai vietomis sutapdavo, o kai kur išsiskirdavo.

Kaip dažnai jūs pačios gyvenime patiriate bėgančias mintis? Gal įstrigo įsimintiniausia?

E. R.: Oj, dažnai! Tai man nutinka būnant tarpinėje būsenoje tarp užmigimo ir būdravimo. Mintys būna itin padrikos ir labai greit pasimiršta, tad dabar negalėčiau išskirti vienos... Bet paprastai tai būna tokia kasdienių išgyvenimų mėsmalė.

V. P.: Mane bėgančios mintys aplanko tuomet, kai dėl kažko nerimauju ar (ne)laukiu artėjančių įvykių. Dažniausiai jos atsiranda „kas būtų, jeigu būtų” pavidalu ir tuomet kuriasi artimos ateities scenarijai. Jie nebūtinai logiški ir dažniausiai net neįvyksta, todėl dažnai tokias mintis sąmoningai stengiuosi sustabdyti. Antraip, leidžiant joms įsiplėtoti, kyla nereikalingas stresas. Bet kartais, bandant mintis nutildyti, iškyla dar kita mintis ir jos pradeda pintis tarpusavyje, kol pasidaro sunku suprasti, kas apskritai vyksta galvoje.

Įvairiose situacijose man norisi viską atlikti tobulai, iki smulkiausių detalių. O jei to nepavyksta padaryti, taip pat pradeda persekioti mintys apie tai, ką galėjau padaryti kitaip, kas tuomet būtų pasikeitę.. Tokiu atveju viena įkyri mintis užstringa ir sukasi galvoje kaip sugedusi plokštelė.

Bėgančios mintys kyla ir tuomet, kai esu labai pavargusi bei noriu užmigti – jos būna apie tos dienos, praeities įvykius ir lekia nuotrupomis, fragmentais, susipina ir pereina į nelogiškus scenarijus ir neįmanomas situacijas...

S. J.: Bėgančias mintis tenka išvyenti nuolat, nes dabartiniame gyvenimo tempe srovę paversti ramiu telkiniu pavyksta rečiau pavyksta. Bet kadangi ir dabar (aut. Past. Dalyvaujant interviu) vis įbėga kokia mintis apie keltų kalbos vingrybes (ar jie valgė salierus, nes kepiau pyragą su salierais, įdomu ar ateis draugė, ji kepa skanius sausainius, pamiršau išgerti vitaminus, tai reikia nepamiršti parašyti draugei apie jos planus eiti ar ne, kiek daug šiandien nuėjau ir nepavargau, reikia sugalvoti kaip einant miške galėti prisitvirtinti pašikniuką ant nugaros, nes rankos nori būti laisvos, sparnai, sparniukai, padaryti pratimų šitiems rankų sparniukams aktyvuoti, kaip ten su mano uodegikauliu, haha vaikas vakar savo vilkui uodegą priklijavo, kokie ten klijai naudojami klijuoti suplyšusius knygų puslapius..). Tai toks lengvas įvadas į tą srovę (šypsosi).

Per šiuos spektaklio gyvavimo metus keitėsi dalis kūrybinės komandos. O koks jums buvo didžiausias iššūkis kūrybiniame procese bei spektaklio ture?

E.R.: Man tai buvo solo partrijos išgyvenimas. Nepasiduoti padėdavo studijų metu sugeneruotos žinios apie tai, kad, perlipus per nuovargį atsiveria antras, trečias ir dar kitas kvėpavimas. Būdavo dienų (tiek pasirodymo, tiek repeticijų), kai nelabai tikėjau, kad tas antras kvėpavimas atsiras, bet jis atsirasdavo (antro kvėpavimo taisyklė tikrai veikia). Taip pat buvo labai malonu atrasti mažesnių publiką ir užmegzti ryšį su ja.

V. P.: Nemažas iššūkis buvo atrasti skirtingas improvizacijos kokybes, nes jų buvo daug ir įvairių, atskleidžiančias vis kitokias mintis, idėjas ar vaizdinius. Vietomis buvo gan sunku judesio pagalba perteikti kažkokią konkrečią idėją ar jausmą taip, kad stebintis žmogus ją suprastų ar pajustų.

Dar vienas iššūkis ir atradimas buvo neleisti žvilgsniui iškeliauti į žiūrovus, atsitverti nuo žiūrovų ir visą spektaklio veiksmą vystyti viduje tarp „keturių sienų”, santykį vystyti tik su šokėjomis. Pradžioje tai buvo gana sunku, nes buvau įpratusi šokio metu žvilgsnį, judesius skirti labiau auditorijai, nei viena kitai.

Dar įdomus iššūkis buvo tuomet, kai spektaklis transformavosi ir turėjome jį atlikti 360 laipsnių kampu. Koncentruotis ne į scenos priekį, o visą sceną.

S. J.: Teko prisiminti, kaip dirbti su tikrai fizišku spektakliu, kaip padalinti energiją ir kartu stebėti kūną, kad jis būtų optimalus ilgam periodui. Taip pat pirmą kartą spektaklyje teko mokytis kito žmogaus partiją. Tad čia gal ir buvo didžiausias iššūkis - išlaikyti esamą kūrinį ir kartu jame surasti save.

Vos sukurtas spektaklis neapsiribojo pristatymu sostinėje. O turo metu aplankė ir mažesnius miestus. Kaip jautėtės turo metu? Ką išskirtumėte?

E.R.: Pastebėjau, kad regiono publika buvo kiek smalsesnė ir atviresnė – drąsiau dalinosi mintimis po spektaklio vykusiame pokalbyje, daugiau klausimų užduodavo, galimai spektaklio metu patyrė daugiau nuostabos, nei kad didmiesčių žmonės. Taip pat regione publikos gretose mačiau daugiau vyresnio amžiaus žmonių, kurie taip pat aktyviai įsitraukdavo į diskusiją - tas buvo labai malonu.

V. P.: Turo metu truputį jaučiau nerimą dėl to, kaip pavyks visoms sušokti spektaklį, nes spektaklio sąstatas keitėsi ir neturėjome tiek daug laiko repeticijoms, kiek turėjome su praeitomis šokėjomis. Buvo įdomu sužinoti, kokie žiūrovai ateis ir kaip jie sureaguos.

Regionuose auditorija buvo daugiau vyresnio amžiaus žmonės, o didmiesčiuose daugiau jaunų žmonių. Atliekant spektaklį atrodė, jog regiono gyventojai spektaklį stebi su nuostaba, įsitraukę, kai kurie žiūrovai buvo palaikantys. Miestuose buvo sunkiau suprasti, kokia yra žiūrovų emocija. Tuo tarpu po spektaklio vykusių pokalbių metu atrodė, kad regionuose žmonės bendravo atviriau, neslėpė emocijų ir spektaklio metu patirtų jausmų, pasidalino ir savo išgyvenimais. Miestuose žmonės bendravo uždariau, diskusijose labiau uždavinėjo klausimus mums ar Pauliui nei dalinosi asmeniniais jausmais ir emocijomis.

S. J.: Turas buvo itin smagus, puikiai sutariame komandoje, turėjome ne vieną linksmą epizodą. Lyginant auditorijas, skirtumai man jaučiasi iš atvirumo pusės – žiūrovai regione daugiau įsitraukia, daugiau tyrinėja, net jei nepatinka tarsi kelia klausimus kas tai? Didmiesčiuose tikrai didesnė skeptiškumo dozė, gal dėl informacijos ir potyrių pertekliaus.

Kaip manote, ką „Tylėjimai“ atnešė į Jūsų gyvenimą?

E.R.: Labai malonios ir profesionalios komandos patyrimą, artimesnę pažintį su nevilnietiška publika, taip pat savo, kaip atlikėjos, naujų spalvų atradimą.

V.P.: Spektaklio kūrimo procese galėjau tobulėti kaip šokėja, tobulinti technikos įgūdžius.  Manau, geriausias dalykas buvo tas, kad stipriai pagilinau savo žinias apie improvizaciją ir, mano nuomone, patobulinau improvizacijos kokybę, nes nemažai užduočių buvo būtent improvizacinių. Daugiau patirties turėjau šokant jau sustatytas choreografijas, o prieš tai daug improvizacijos pamokų nesu turėjusi. Tad improvizuoti neplanuojant trajektorijų ir judesių buvo nauja patirtis ir tam reikėjo skirti nemažai laiko, kol pavyko bent kiek atsiriboti nuo noro viską susistatyti į vietas ir susiplanuoti ir leisti kūnui keliauti.

Taip pat pagilinau savo kūrybinius įgūdžius, nes kai kurias dalis kūrėme pačios.

O bendrąja prasme daugiau pasigilinau į savo vidinį pasaulį, analizavau savo bėgančias mintis ir kodėl dažnai nuo jų stengiuosi pabėgti.

S. J.: Atnešė džiaugsmą ir viltį į dabartinį gyvenimą: kad dar krutu ir scenoje galiu pilnavertiškai būti. Tie momentai, kuomet ant scenos gali bent trumpam paleisti energiją, kuri nenori būti kontroliuojama, yra dovana.

Spektaklio „Tylėjimai“ turo metu kūrybinei komandai netrūko smalsumo, o choreografas Paulius Prievelis atskleidžia, jog jį sužavėjo auditorijos nuoširdumas ir atvirumas. Po spektaklių vykę pokalbiai su žiūrovais suteikė pasitikėjimo ir progą dar geriau pajusti žiūrovą bei pačią auditoriją, giliau suvokti temos svarbą ir poveikį. Tuo tarpu jau kovo mėnesį kūrėjas žada naują šokio kūrinį – spektaklį „Signalas“, statomą drauge su Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniais. Čia atsiskleis žmogiškumo egzistavimas sistemoje ir savo vietos visuomenėje paieškos, o numatomo spektaklio turas jau planuojamas įvairiuose Lietuvos miestuose.