Europos parkas: tvarus požiūris nuo pat įsikūrimo

Viešosios įstaigos Europos parkas veikla nuo pat įsikūrimo pradžios grįsta tvarumo ir harmonijos tarp gamtos ir žmogaus veiklos paieškų principais. Nuo 1991-ųjų gyvuojantis meno ir gamtos ansamblis po atviru dangumi – pasauliniu lygiu žymių menininkų kūrinius eksponuojantis muziejus, kuriame išsaugota natūrali, nepažeista gamtos dermė.

55 hektarų muziejaus po atviru dangumi erdvė jau seniai žinoma kaip išskirtinė meno ir gamtos oazė. Netoli Vilniaus įsikūręs Europos parkas tampa tarsi mini-pasauliu, besiremiančiu darnos, harmonijos, tvarumo principais. O jei įsivaizduotume, kad jei vienu ar kitu būdu, viena ar kita forma, tokius siektino, pavyzdinio gyvenimo modelius galima būtų diegti vis labiau, galbūt galiausiai jų galėtų rastis vis daugiau, iki kol užpildytų Žemę, išstumdami destruktyvių veiklų, aklo vartotojiškumo, nesveiko gyvenimo būdo apraiškas.

Europos parko lankytojai – unikalaus meno ir gamtos dialogo liudininkai

Šiandien taip dažnai linksniuojamas tvarumo principas Europos parko veikloje svarbus buvo visad. Jis atsispindi pačioje muziejaus vizijoje. Siekiamybė nuo pat pradžios buvo darniai integruoti žymiausių menininkų kūrinius, kad jie taptų gamtos dalimi. Skulptoriaus Gintaro Karoso, muziejaus įkūrėjo dėka, meninis Europos parko kraštovaizdis tapo atskiru didžiu kūriniu. Unikaliu, sukurtu išsaugant nepažeistą gamtą, atrandant būdus, kaip geriausiai gali atsiskleisti joje „apgyvendinami“ meno kūriniai, natūraliai įsiterpiantys į miško, vandens telkinių, banguojančių kalvelių aplinką. Per natūralios gamtos ir šiuolaikinio meno suderinamumą buvo sukurta kai kas ypatingo.

Europos parko ekspozicijos pagrindas – vasarą žalia, rudenį spalvinga, o žiemą balta miško paklotė, ją rėmina tik ošiantys medžiai ir dangus, papildo gamtos garsai. Muziejaus erdvių neraizgo betoniniai pančiai, todėl Europos parko lankytojai, norėdami pamatyti daugiau, turėtų pagalvoti apie natūraliais miško takeliais vaikščioti skirtą avalynę.

Tvari muziejaus ideologija leido ne tik išsaugoti kone nepaliestą gamtą, bet ir sukurti erdvę, kurioje gera būti visiems. Kur ne tik mėgaujamasi šiuolaikinės skulptūros estetika, menu reiškiamomis idėjomis, bet ir atsigaunama, kūnu ir dvasia. Aktyvus pasivaikščiojimas, kvėpavimas grynu oru, buvimas gamtos apsuptyje stipriai teigiamai veikia ir fizinę, ir psichikos sveikatą.

Menininkai už tvarų pasaulį

XXI amžius tapo laikmečiu, kai tapo aišku, kad ekologijos, tvarumo, sveikos gyvensenos klausimų nebegalima ignoruoti. Susidūrus su pasaulį ištikusiomis krizėmis, kalbama apie galimus sprendimus, tačiau vis atrodo, kad ir kalbėjimo, ir pokyčių, ir veiksmų vis maža, pernelyg, apmaudžiai maža.

Mene visuomet atsispindi svarbiausios visuomenei idėjos. Taigi šiandienos menininkai taip pat kalba apie tvarumą. Ieško tvarių sprendimų, atsakingai organizuoja savo kūrybinį procesą. Ir žinoma, perteikia aktualias idėjas. Kaip kad pavyzdžiui, Ukrainos menininkas Andrii Ilinskyj savo skulptūroje įkūnijo vilties, kovotojo už dieviško teisingumo atkūrimą simbolį – „Arkangelą Mykolą“. Nyderlandų menininkas Adri A.C.Fluiteris, pastatęs „Mažą monumentą žmogiškumui“ tikėjo, kad „meno liepsna išjudins pasaulį“, o amerikiečių kūrėja Janet Goldner skulptūrine metalo kalba užfiksavo pasaulį ištikusio blogio apraiškas, klausdama „Ar galime išgydyti?“. Lietuvių menininkas Saulius Vaitiekūnas sukūrė „Axis mundi“, akmeninę perkreiptos Žemės ašies reprezentaciją, – tai žmogaus galios pakeisti pasaulį iliustracija, tačiau deja, ne visad į gerą. Amerikiečių menininkė R.G. Solbert Europos parko kraštovaizdyje įspaudė sidabru žvilgančias žmonių ir gyvūnų pėdutes, su tyliu perspėjimu, priminimu: „Ženk švelniai šia Žeme“. Lenkijos menininkas Jerzy Kedziora atkreipia dėmesį į tokią trapią, plonytę liniją, kartais skiriančią nuo prarajos, – jo skulptūros demonstruoja įspūdingus balansavimo ant lyno gebėjimus, tačiau ar taip pavyktų mums?.. Lietuvių menininkas Marius Zavadskis ragina aplankyti jo „Karuselę“, o tuomet išlipti iš to „voverės rato“, kuriame daugelis sukamės, ir pažvelgti iš šono. Tuo tarpu argentiniečio Matiaso di Carlo kūrinys „Gravitacija yra svarbi“ – gilaus gamtos pajautimo ir apmąstymų rezultatas. Menininkas plieno struktūromis geba išreikšti filosofines idėjas, šiuo atveju, prancūzų filosofo Deleuze’o „klostės“ sąvoką. Taip gimsta kūrinys, kur tampa nebeaišku, „Kuris paviršius išorės, o kuris vidaus? Ar gali būti, kad ir viena, ir kita tuo pačiu metu? Ar šalta ir kieta medžiaga gali kartu skleisti ir šilumą? Šešėliai keičia vietą, mainosi, ar šviesa gali tapti tamsa ir atvirkščiai?...“

Tai tik keletas menininkų, keletas skulptūrų, kuriomis nebyliai perteikiamos visos šios svarbios idėjos, tačiau jos tokios stiprios, paveikiančios. Ir žinoma, esama daug vilties persmelktų, harmoniją, gėrį ir grožį teigiančių meno kūrinių Europos parke. Visus juos atrasti galima bet kuriuo metų laiku, bet kurią savaitės dieną, ryto šviesos nutviekstus ar popietės šešėlių paryškintus.

Gyvenimas šiuolaikinio meno muziejuje po atviru dangumi teka remiantis darnos ir harmonijos principais. Tvarumu grįsta įstaigos veikla, apie tvarumą kalba ir menininkai, muziejaus ekspozicijos kūrinių autoriai. Europos parko natūralaus miško takeliai nuolatos skaičiuoja žingsnius lankytojų, atrandančių šiuolaikinį skulptūros, kraštovaizdžio meną, viso pasaulio kūrėjų keliamas idėjas, ir kartu besimėgaujančių gamtos didybe, gamtos galia nuraminti, gydyti, pakylėti.

Projektą „Profesionalaus meno ir kultūros lauko plėtra Europos parke. Menininkai už tvarų pasaulį“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.