Apie pareigas Europoje ir neeuropietišką realybę

Nors tarptautinis kultūros laukas scenos meno prodiuserei, festivalių „Naujasis Baltijos šokis“ ir „Contempo“ vadovei, Gintarei Masteikaitei panašesnis į kasdieninio darbo nei iššūkių erdvę, šie metai ją pasitiko su naujomis užduotimis ir atsakomybėmis. Birželio mėnesį Graikijos mieste Elefsinoje Gintarė tapo viena mentorių „Festivalio akademijoje“ (ang. k. „The Festival Academy“). Tai jau dešimtmetį Europos festivalių asociacijos organizuojamas renginys, skirtas jauniems festivalių vadovams. Tuomet ji didžiavosi galimybe dirbti ten, kur kadaise svajojo dalyvauti.

 

Netrukus po to Lietuvos šokio informacijos centrą (LŠIC) pasiekė svarbi žinia – Gintarė pakviesta tapti pagrindinio Europos šiuolaikinio šokio tinklo „Aerowaves“ valdybos nare. Šio, vieno didžiausių ir ilgiausiai veikiančių tarptautinių šokio tinklų pagrindinis tikslas – atrasti naujus choreografus ir pristatyti jų darbus tarptautiniu mastu. 2017 metais perėmusi LŠIC vadovavimą Gintarė tapo „Aerowaves“ jaunųjų kūrėjų atrankos komisijos nare, о šiandien kartu su kitais valdybos nariais, šokio profesionalais iš visos Europos, bus atsakinga už viso „Aerowaves“ tinklo stiprinimą ir vystymą.

 

Ir tai – ne viskas. Artėjant metų pabaigai, Gintarė gavo kvietimą tapti neseniai įsteigto tarptautinio šokio apdovanojimo SEDA (Salavisa European Dance Award) komisijos nare.

 

Galima spėti, kad naujos tarptautinės atsakomybės lems žvilgsnio į pasaulio kultūros lauką ir drauge vaidmens jame pokyčius. Tad kol viskas neįsibėgėjo, su Gintare aptarėme „Aerowaves“ veikimo niuansus, skirtinguose žemynuose dirbančių kūrėjų susitikimo prasmes ir pavojus bei pasvarstėme, kiek šiandien aktuali lokalaus menininko sąvoka.

 

Keliaudama po festivalius užsienyje pajutau, kad tarptautiniuose renginiuose tautybės tarsi apskritai išnyksta. Pradėjau svarstyti, kad suvokti meną kaip konkrečios šalies reprezentaciją galima tik tol, kol esi joje ir matai kone vien jos kontekstą. Visa kita  priklauso ne valstybėms, o tarptautiniam laukui. Ar esi apie tai mąsčiusi?

 

Koks įdomus pastebėjimas! Pirmiausia, tarptautiniai renginiai tarpusavyje skiriasi. Tarptautinių festivalių programose tautybės gali išnykti, nes ten dažniau kviečiami ne valstybių atstovai, o kūrėjai-asmenybės. O štai šalių ar regionų platformose atitinkamos tapatybės aiškiai juntamos. Kita vertus, ir čia netrūksta tarptautiškumo, nes kuo toliau, tuo daugiau menininkų vyksta studijuoti į mokyklas visoje Europoje. Tad šiandien lengviau apibrėžti kūrybą, atsižvelgiant ne į valstybę, iš kurios esi kilęs, bet į mokyklą, kurioje formavai kūrybos pagrindus.

 

Kaip dažnai kūrėjai lieka ar grįžta kurti toje šalyje, kurioje užaugo?                                                

 

Sunku apibendrinti, nes menininkų sprendimai ir galimybės kurti priklauso nuo valstybių situacijos. Šalyse, kuriose šokio sritis puoselėjama ir pripažįstama svarbia scenos meno šaka, kuriose egzistuoja keli skirtingi finansavimo modeliai ir kūrybos pristatymui reikalinga infrastruktūra bei yra daug patrauklių darbo pasiūlymų, kūrėjai lieka dažniau nei ten, kur darbo ir išgyvenimo (dirbant savo srityje) galimybės ribotos. Puikus pastarųjų pavyzdys yra Lietuva: didelė dalis vietoje ar užsienyje studijas baigusių jaunų šokio kūrėjų ieško darbo už šalies ribų, nes čia, be projektinio finansavimo, įsteigus n-tąją viešąją įstaigą, kol kas nelabai turime ką jiems pasiūlyti. O likę dirbti Lietuvoje lig šiol kaip sizifai nuolat kovoja už išlikimą ir srities reikšmės pripažinimą.

 

Nuo 2017-ųjų metų, kai perėmei Lietuvos šokio informacijos centro vadovo pareigas, tapai Europos šiuolaikinio šokio tinklo „Aerowaves“ jaunų kūrėjų atrankos komisijos nare. Kasmet „Aerowaves“ komisija iš daugybės gautų paraiškų iš visos Europos turi atrinkti perspektyviausių darbų dvidešimtuką. Ar esi pastebėjusi, ką minėtos komisijos nariai paprastai vertina menininkuose?

 

Kasmet „Aerowaves“ sulaukia apie septynis šimtus paraiškų, iš kurių mažiau nei aštuoniasdešimt patenka į finalinį etapą. Ten verda aršiausios komisijos narių diskusijos dėl dvidešimties laureatų.

 

Komisiją sudaro visi keturiasdešimt keturi tinklo nariai, atstovaujantys trisdešimt penkių šalių organizacijas. Akivaizdu, kad tokiam žmonių būriui beveik neįmanoma pasiekti vieningo sutarimo, juolab – narių atstovaujamos organizacijos ir jų skoniai bei poreikiai meninėms programoms labai skiriasi. Tačiau unikali choreografinė kalba ir išskirtinai kokybiškas kūrinys retai kam praslysta pro akis, tad kasmet pamatome bent vieną spektaklį, dėl kurio beveik vieningai sutariame. Tarp tokių buvo Lietuvos publikai jau žinomi choreografai  Oona Doherty, Marco da Silva Ferreira, Alexanderis Vantournhoutas, Euripides Lascarides, Chiara Bersani, Jonas & Lander bei daugelis kitų.

 

Dauguma darbų atrenkami po ilgų diskusijų ir kelių balsavimų. Ieškome nematytų požiūrio kampų, išskirtinių choreografinių sprendimų, kokybiško atlikimo, įsimintinų istorijų. Norime atrasti kūrėjus, aiškiai žinančius, ką nori pasakyti ir tai darančius išplėtota autorine kalba. Taip pat daug diskusijų ir dėmesio skiriama geografinei, socialinei, kultūrinei ir choreografinės kalbos įvairovei.

 

Daug metų laukėme ir tikėjomės išvysti savo tautiečius tarp „Aerowaves“ atrinktųjų pasirodyti, o šiandien  net ir tinklo valdyboje  dirba profesionalė iš Lietuvos. Kaip manai, kas lėmė organizacijos sprendimą pasirinkti tave?

 

Taip, užtruko 25-eris metus, kol tarp stipriausių Europos choreografų, atrinktų į „Aerowaves“ dvidešimtuką, pateko Lietuvai atstovaujantys kūrėjai. 2021-aisiais metais Anna-Marija Adomaitytė ir jos kūrinys „Pas De Deux“ pateko tarp dvidešimties geriausiųjų. Tiesa, ji jau keletą metų gyvena Šveicarijoje, tad atstovauja abiem šalims. 2023-iųjų metų stipriausių Europos choreografų sąraše matome jau dvi lietuviškas pavardes. Neįtikėtina, bet komisija antrą kartą atrinko Anną-Mariją su kitu jos darbu „workpiece“, o taip pat į dvidešimtuką pateko trupė iš Amsterdamo TREVOGA, kurios vienas iš trijų narių yra lietuvis Erikas Žilaitis.

 

Maždaug prieš metus pasikeitė „Aerowaves“ tinklo vadovybė. Tinklo steigėją ir ilgametį vadovą Johną Ashfordą pakeitė duetas – italas Roberto Casarotto ir prancūzė Elisabetta Bisaro. Naujas pareigas eiti jie pradėjo, jautriai įsiklausydami, stengdamiesi reaguoti į įsisenėjusius klausimus ir problemas bei atsižvelgdami į sparčiai besikeičiantį šokio pasaulį ir jo poreikius.

 

Šįmet jie atvyko į festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ metu vykusią Ukrainos ir Lietuvos šokio platformą. Jiems buvo svarbu iš arti pamatyti, koks gyvybingas yra Lietuvos šokio laukas, ir pajusti mūsų lyderystę, palaikant Ukrainos šokio bendruomenę. Manau, kad ši patirtis, taip pat – aktyvus mano dalyvavimas tarptautinėje veikloje, bei gebėjimas aiškiai artikuliuoti savo poziciją, nebūtinai visiems patinkančią, tapo akstinu pakviesti mane prisijungti prie valdybos narių.

 

Už ką yra atsakingi valdybos nariai? Kiek laiko turėsi tam skirti?

 

„Aerowaves“ valdyba rengia ir įgyvendina tinklo ilgalaikius strateginius tikslus, sprendžia finansavimo ir veiklos administravimo klausimus, be to – inicijuoja tarptautinius projektus, kurie organizuojami šalia pagrindinės „Aerowaves“ programos. Valdybai taip pat rūpi specifiniai renginiai tam tikruose regionuose, šokio kritikos vystymas bei tinklo leidžiamas žurnalas apie šokį „Springback Academy“.

 

Tad turėsiu skirti daug valandų susitikimams ir diskusijoms, tačiau gausiu neįkainojamos patirties dirbti su šokio profesionalais iš visos Europos. Ši patirtis bus vertinga ir tada, kai atstovausiu  Lietuvos bei kitų Baltijos šalių interesams.

 

Šių metų birželį Elefsinoje buvai viena mentorių programoje „Festivalio akademija“. Žinau, kad kažkada tai buvo viena tavo svajonių – dalyvauti šioje programoje. Kokias žinias ir patirtis suteikia jaunam festivalio rengėjui ši akademija?

 

Nuo 2013-ųjų „Festivalio akademijoje“ kasmet atrinkti trisdešimt penki dalyviai iš viso pasaulio kuria ir keičiasi žiniomis apie festivalių valdymą. Ugdydama naujai kylančių lyderių kartą ir suteikdama naujas profesines galimybes festivalių kūrėjams, „Festivalio akademija“ plėtoja ir palaiko ateities lyderių tinklą, kuriame svarbiausia – stiprinti įgūdžius ir vystyti tarptautiškumą.

 

Festivalių esme ši organizacija laiko kūrybą ir menininkus. Tai išeities taškas, tačiau daug dėmesio skiriama dalyvių iškeliamoms temoms bei problemoms: meninei festivalio vizijai, politinei ir socialinei atsakomybei, kultūrinei ir meninei reikšmei vietinėje bendruomenėje ar regione. Daug kalbama ir apie ryšio palaikymą su migrantų bendruomenėmis, prieinamumą, įtraukumą, tvarumą, žodžio laisvę.

 

Šiais metais vykusiame susitikime greta minėtų temų dėmesį skyrėme konfliktams, negaliai, aplinkosaugai, naujoms technologijoms, žmogaus teisėms, lyčių lygybei ir LGBTQIA+, sąžiningam tarptautiniam bendradarbiavimui. Į problemas žvelgėme skirtingais pjūviais: per meninės programos sudarymą, auditorijos vystymą, temų pasirinkimą, finansavimo paieškas. Šįmet akademijoje dalyvavo festivalių vadovai ir kuratoriai iš Azijos, Afrikos ir Europos. Tad jų patirtys, darbo aplinka, turimi įrankiai ir aktualūs festivalių formatai labai skyrėsi.

 

Ko mokei mažiau patyrusius kolegas ir ko išmokai iš jų bei kitų šalių festivalių vadovų?

 

Akademijos programa intensyvi: 7 dienas po 10-12 valandų skaitomi pranešimai, vyksta diskusijos, klausimų-atsakymų sesijos, aptariamas diskurso plėtimas bei konfliktinių situacijų sprendimo būdai, vyksta individualus ir grupinis darbas, žiūrima meninė programa. Aš vedžiau kelias individualias sesijas bei darbo grupes. Esu dirbusi keliuose  tarptautiniuose scenos menų festivaliuose, vieną jų – „ConTempo“ – pati pradėjau nuo nulio. Tad Elefsinoje buvau pakviesta dalintis žiniomis apie tikslinės auditorijos supratimą ir plėtrą, finansavimo paieškas, bilietų pardavimo strategijas, tarptautines galimybes.

 

Man pačiai buvo vertinga tai, kad galėjau pažvelgti į toliau esančius horizontus ir iš naujo įvertinti festivalio atsakomybių klausimą, programos formavimo principus (kiek pastangų dedama, siekiant suteikti erdvę skirtingiems balsams ir požiūriams, o kiek tai lieka „popieriuose“), karinių konfliktų pasekmes kūrėjams bei festivalių rengėjams, finansavimo etiškumą ir daugelį kitų dalykų, apie kuriuos dirbdami Europoje dažnai nepagalvojame.

 

Ar Europoje ir kituose žemynuose dirbantiems kūrėjams aktuali ta pati socialinė (ir meninė?..) problematika?

 

Temos priklauso nuo regionų ir supančios aplinkos. Kuriantys Afrikoje neturi pakankamai žinių apie karą Ukrainoje; pavyzdžiui, dauguma iš Afrikos atvykusių dalyvių negalėjo pasakyti, kas ką užpuolė. Bangladeše nekalbama apie žmogaus teisių aktualizavimą, nes tokios temos gali vesti į kalėjimą, o kritika valdžiai gali reikšti festivalio pabaigą. Be to, patys organizatoriai akademijos metu sukėlė konfliktą, pakviesdami diskusijoje dalyvauti Libano, Izraelio, Irano ir Egipto atstovus – vienos šių šalių atstovui tai gali reikšti laisvių suvaržymą, grįžus į savo šalį, nes jis dalyvavo toje pačioje veikloje su kitos šalies, laikomos priešiška valstybe, dalyviu.

 

Ar tai įvyko dėl organizatorių nežinojimo, ar kaip tik buvo tikėtasi tapti tiltu tarp nesutariančių valstybių?

 

Organizatoriai puikiai žino situaciją. Bet turbūt noras tapti tiltu dialogui laimėjo prieš poreikį įvertinti riziką konkretiems asmenims.

 

Suprantu, kad turėjai patirčių, įrodžiusių, kad bandymas „sumesti" žmones į dialogą gali turėti stipriai neigiamų pasekmių. Panašu, kad tai susiję su nežinojimu. Kaip dažnai tarptautiniame lauke pastebi tokių nesusipratimų tarp skirtingose kultūrose užaugusių kūrėjų?

 

Negaliu sakyti, kad taip nutinka dažnai, tačiau tikrai būna. Pavyzdžiui, vos tik Rusija 2023-iųjų vasario 24-ąją užpuolė Ukrainą, dalis kolegų pradėjo planuoti, kaip užmegzti dialogą tarp Ukrainos ir Rusijos menininkų, net neatsiklausę ukrainiečių, ar šiuo metu jis pasiruošę tokiam dialogui. Pirmaisiais karo metais pasirodė ne viena iniciatyva ar projektas, kuris tarsi turėjo palaikyti ir pasakoti apie Ukrainą bei jos žmones, tačiau tai daryta nesikalbant su Ukrainiečiais kūrėjais ir nepaklausus, ko jie nori. Dažniausiai tokie dalykai rengiami siekiant „užsidėti pliusą“. Pati esu atsisakiusi dalyvauti viename tokių projektų. Realybė tokia, kad toliau nuo karo židinių dirbantys kolegos įvykius mato kitaip nei arčiau esantieji.

 

O štai karinis konfliktas Vidurio rytuose ir Izraelio valdžios vykdomas Gazos Ruožo gyventojų beprecedentis žudymas tikrai turės įtakos ne tik Palestinos menininkų kasdienybei, bet ir tarptautinėms Izraelio menininkų galimybėms. Daugybė festivalio vadovų seniai žino, kad toje pačioje programoje negalima turėti Izraelio, Libano ir Palestinos kūrėjų.

 

Visai neseniai tapai naujai įsteigto apdovanojimo SEDA (Salavisa European Dance Award) komisijos nare. Mane sužavėjo komisijos įvairovė - joje greta tavęs yra žmonės, gimę Taivane, Konge, Čilėje, Rumunijoje, Mozambike, Brazilijoje. Kuo šis apdovanojimas išskirtinis kitų kontekste? Ir kaip manai, kokią įtaką tokios įvairios geografinės patirtys ir žinios turės vertinant Europoje kuriamą meną?

 

SEDA yra aukšto lygio apdovanojimas, stiprinantis šokio pozicijas kitų menų kontekste. Jis leis šokio kūrėjams būti dar labiau matomiems ir galbūt net turės įtakos ateities kultūros politikai.

 

O apdovanotiems kūrėjams, be abejo, jis atvers ne vienas duris ir taps svarbiu karjeros postūmiu. Nes tikslinė SEDA grupė – tai talentingi kūrėjai, kurie iki šiol nebuvo pripažinti platesniu mastu dėl specifinio stiliaus, valstybės, kurioje kuria, geografinio uždarumo ir panašių priežasčių.

 

Manau, iš dalies apdovanojimą iš kitų išskiria komisijos darbo principai: visus pasiūlytus kūrėjus turės pamatyti ir aptarti visa komisija. Tad kiekvienas mūsų galėsime atrasti naujus, plačiai nežinomus menininkus ir svarstyti galimybes su jais dirbti ateityje.

 

O komisijos geografija išskirtinai plati todėl, kad į ją gali pretenduoti ne vien Europos piliečiai. Mūsų tikslas – padaryti viską, kad išliptume iš europocentristinio mąstymo ir pastebėtume ne vien Vakarų Europos kūrėjus. Kuo daugiau skirtingų požiūrių susidurs vertindami kūrinius, tuo daugiau meninių atradimų patirs visas šokį mylintis pasaulis.