Pianisto Dainiaus Vaičekonio koncertas Indonezijoje

Ne dažnai atkeliauja žinios apie mūsų muzikų pasirodymus Rytų kraštuose. Jei Japonija ar anksčiau dar Kinija retkarčiais patekdavo į mūsų atlikėjų gastrolių maršrutus, tai kitos šalys vis dar išlieka egzotika. Dėl to dėmesį iškart patraukė socialiniuose tinkluose šmėstelėjusi informacija apie pianisto Dainiaus Vaičekonio koncertą Džakartoje (Indonezija). Tai buvo ne tik rečitalis, bet taip pat meistriškumo kursai ir paskaita apie Žasliuose gimusį pasaulinio garso pianistą Leopoldą Godowskį.

Kaip žinia, Vaičekonis 1992 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir išvyko tęsti studijų į JAV. Vašingtono universitete įgijo meno daktaratą ir nuo 2014 m. laimėjo konkursą Sietlo universiteto (Seattle Pacific University) fortepijono katedros vedėjo pareigoms. Vaičekonio veikla JAV neapsiriboja tik pedagoginiu darbu – jis aktyvai ir pastoviai rengia tiek solinius rečitalius, tiek skambina kartu su žmona Asta, koncertuoja su Vakarų pakrantės universitetų orkestrais, veda meistriškumo kursus, o pastaruoju metu pasireiškė ir kaip kompozitorius (keletą jo kompozicijų ir aranžuočių Lietuvoje išleido leidykla „Muzikos grafika“). Lietuviškas akcentas Vaičekonio veikloje taip pat labai ryškus. Į savo koncertų programas jis visada  įtraukia ir lietuvių klasikų, ir šiuolaikinių mūsų kompozitorių opusus. Pastruoju metu Vaičekonis domisi Žasliuose gimusio pasaulinio garso pianisto Leopoldo Godowskio kūryba, kurią Vaičekonis atliko ir Lietuvoje.

Kvietimas surengti rečitalį, vesti meistriškumo kursus ir perskaityti pranešimą Džakartoje rodo solidų Vaičekonio pianistinio ir pedagoginio talento pripažinimą. Į koncerto programą simboliškai buvo įtraukta Godowskio „Javos siuita“. Kaip prisipažįsta pianistas, tai buvo ypatinga patirtis – skambinti opusą ten, kur jis ir gimė. Be šio kūrinio, Vaičekonis taip pat atliko Debussi „Džiaugsmo salą“, Liszto parafrazę „Rigoleto“ temomis, indoneziečių kompozitoriaus Jaya Suprana „Tembang Alit“ (1984), Čiurlionio Preliudą Des-dur (DK 61), o koncertą užbaigė monumentalus Schumanno ciklas fortepijonui „Simfoniniai etiudai“.

Paskaita taip pat siejosi su pianistiniu simfonizmu ir vadinosi „Simfoninė didybė“ („The Symphonic Grandeur“). Meistriškumo kursus vedė Džakartos jauniesiems pianistams. Jų pasiruošimas ir dėmesys fortepijono menui yra begalinis. Kaip ir daugeliui Rytų kraštų studentų, Indonezijos studentams būdingas išskirtinis darbštumas, dėmesys visoms net ir smulkiausioms pedagogo pastaboms, nepaprastas kruopštumas. Tai ir nulemia, lyginant su Europos ar JAV fortepijono studentais, spartų indoneziečių profesinį tobulėjimą ir meistrystę. Nors meistriškumo kursuose dalyvavo 10–12 m. jaunuoliai ir jaunuolės, jų kūriniai atitiko profesionalių pianistų repertuarą: Brahmso rapsodijos, Debussy ir Bacho opusai, Chopino polonezai, valsai, etiudai. Taigi, Indonezija, nors atrodo toli, formuoja savo mokymo sistemą Europos muzikos pagrindu.

Greta „pagrindinės“ gastrolių programos buvo keli ypatingi muzikiniai patyrimai, įmanomi tik Indonezijoje. Ir tai ne tik gamelano orkestras. Pirmiausia tai buvo galimybė išbandyti unikalų Indonezijoje pagamintą koncertinį elektroninį fortepijoną „Sjuman-Renanda“. Abejoju, ar kas pas mus yra net girdėję apie šią fortepijonų kompaniją. Instrumento dizainas sukurtas garsaus architekto Raulio Renando, o visos mechanikos ir elektronikos autorius – kompozitorius bei instrumentų meistras Aksanas Sjumanas. Išties įspūdingai atrodantis ir neįtikėtinai jautriai reaguojantis į pianisto prisilietimą instrumentas pavadintas labai poetiškai – „Pabudimas“ („The Awakening“). Šiuo instrumentu Vaičekonis ne tik turėjo galimybę skambinti, bet su juo nusifilmuoti reklaminiame klipe penkių žvaigždučių Kempinskio viešbučiui Balyje. Išties netikėta ir įspūdinga patirtis.