Kultūros srityje veikiančios nevyriausybinės organizacijos ar pavieniai asmenys, vykdydami visuomenei naudingą tęstinio pobūdžio veiklą – užsibrėžtą misiją, kuria visai valstybei svarbius objektus, vertingus muziejinius rinkinius ir pan. Kaip žinia, nevyriausybinės organizacijos, kuri yra kiekvienos demokratijos pagrindas, esminis bruožas yra būti nepriklausoma ir tvarkytis savarankiškai, nedalyvaujant valstybės institucijoms. Taip užtikrinamas organizacijų ar asmenų (iniciatorių, steigėjų, dalyvių) savarankiškumas, galima kelti ambicingus tikslus ir optimaliai naudoti prieinamus resursus.
Tačiau, vykdydant tęstinio pobūdžio kultūrinius projektus, yra susidurima su dvejopa problema.
Nėra sukurta jokia programa, kuri tiktų nevyriausybinių organizacijų tęstinio pobūdžio veiklai remti ir, jei vykdant tęstinį ilgametį projektą sukuriamas valstybei ar visuomenei svarbus kultūrinis išliekamosios vertės materialus objektas, nevyriausybinei organizacijai ar asmeniui dėl objektyvių priežasčių (ligos, senatvės ir pan.) nebegalint projekto tęsti, bet sutinkant jį perduoti valstybei, nėra sumanytas joks mechanizmas, kaip vertybę perimti valstybės ar bendruomenės nuosavybėn bei toliau tęsti kultūros subjekto veiklą.
Nesant programos nevyriausybiniams kultūros tęstiniams projektams remti ir išsaugoti, tokios NVO neskatinamos steigtis ir teikti kultūrines paslaugas visuomenei. Dėl to per 25 Lietuvos nepriklausomybės metus turime vos keletą nevyriausybinių organizacijų muziejų, o nuo sovietmečio veikia beveik 100 biudžetinių muziejų, kurių išlaikymas yra didžiulė finansinė našta valstybei.
Valstybės ir nevyriausybinio sektoriaus bendradarbiavimas skatintų naujų nevienadienių iniciatyvų kultūros srityje atsiradimą, atsakingą abiejų subjektų – valstybės ir nepriklausomo kūrėjo – požiūrį, paremtą ilgalaike vizija, siekiant mūsų šalies kultūros gausinimo, turtinimo ir prieinamumo visuomenei didinimo.
Kadangi atstovauju vienai pirmųjų NVO Lietuvoje, veikiančią muziejų srityje nuo 1993 m. pradžios, sukūrusiai šalies identitetu tapusį muziejų po atviru dangumi – Europos parką ir Liubavo dvaro muziejų, taigi, remdamasis ilgamete patirtimi, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai atsakingai siūlau:
Kokios permainos laukia mažiausiai pasikeitusios vienos svarbiausių sričių – kultūros: bus ir toliau skatinamos vienadienės kultūrinės akcijos ar tvarios išliekamosios vertės kūrimas ir išsaugojimas? Tikiu, kad naujoji kultūros ministrė pamatys visą kultūros lauką ir jai užteks ryžto spręsti ketvirtį amžiaus nespręstas problemas. Linkiu kuo geriausios kloties.
Gintaras Karosas
VšĮ „Europos parkas“ prezidentas,
skulptorius, nepartinis Vilniaus rajono tarybos narys,
Nacionalinės pažangos premijos laureatas