Antano Sutkaus kūrybos pristatymas Prancūzijoje

2014 metų pabaigoje Prancūzijoje Chateau d’Eau galerjoje Tulūzoje, „In Camera“ bei RTR galerijose Paryžiuje pristatyta Antano Sutkaus kūryba, pristatyti naujausi leidiniai. Specialiai Antano Sutkaus katalogui „Lietuvos žmonės“ parengtas vieno žymiausių Pasaulio fotografijos kritikų ir kuratorių William Ewing įvadinis tekstas.

 „...Jis fotografuoja tai, ko nederėtų fotografuoti…“

William Ewing

Pirmą kartą prisėdęs rašyti šios esė, pradėjau nuo akivaizdžiai paprasto konstatavimo: Antanas Sutkus buvo didis Lietuvos fotografas. Banalu, bet tiesa. Tačiau, apžvelgęs jo darbų apimtį, priėjau išsamesnės išvados: A. Sutkus yra didis fotografas, taškas. Įsprausti jo svarbą į mažutės, istorijos aptalžytos šalies rėmus būtų neteisinga ir trumparegiška. Kad su vandeniu iš vonelės neišpiltume ir kūdikio – A. Sutkus yra didis Lietuvos fotografas! – turime kur kas išsamiau patyrinėti jo kūrybą.

Kai kalbame apie fotografiją, regis, gyvename atvirame pasaulyje, tačiau tai tėra iliuzija; mes vaikštome su akidangčiais, kartais savo noru, tačiau dažniausiai dėl paprasto neišmanymo. Šaltojo karo nugalėtojai, pasitelkę visus turimus išteklius, įtikino save, kad jų menas ir jų menininkai yra geriausi; kas galėtų varžytis su mūsų pačių estetine produkcija, dailiai pateikiama stilingose parodose ir prabangiuose leidiniuose? Gal ir blykstelėdavo koks šviesulys – retkarčiais tą pripažindavom, – bet jų buvo nedaug ir retai. Didieji mūsų dienų talentai, teigėme sau, yra amerikiečiai, su vienu kitu Vakarų Europos atstovu. Prieš keletą metų klausiausi paskaitos apie dvidešimtojo amžiaus fotografiją, kurią kažkoks Amerikos fotografas skaitė Graikijoje. Galėjai pamanyti, kad visoje fotografijos istorijoje nebuvo nieko, kas galėtų prilygti Amerikos laimėjimams – vienintelis Atget atitiko kuratorių kanonus. Iki interneto eros toks aklumas buvo suvokiamas. Šiandien – nebe. Laimė, mūsų horizontai išsiplėtė. Tačiau senieji įpročiai liko. Antanas Sutkus turėtų ir be jokios abejonės bus kur kas geriau žinomas pasaulyje; belieka jam suteikti pasaulinę sceną.

Kliūtys, su kuriomis susidurdavo Lietuvos ir kitų Sovietų bloko šalių fotografai, buvo, istoriškai kalbant, pribloškiančios, jeigu tik jie neužkibdavo ant Sovietų kabliuko. A. Sutkus su maža kolegų grupele (kurioje jis buvo neabejotinas lyderis), pasiryžęs atsikovoti savo laisvės zoną, visada turėjo vienu žingsniu lenkti valdžią. Žlugusios Prahos pavasario viltys reiškė, kad be sumaniai sudarytų kompromisų su vietos valdžia išgyventi neįmanoma; sunkiausia buvo išsaugoti savastį. A. Sutkus dėjo milžiniškas pastangas saugiai rimtos meninės fotografijos Lietuvoje nišai sukurti ir, nepaisant visų sunkumų, jam pavyko. 1969 m. Ministrų taryba išleido potvarkį, kuriuo įsteigė Lietuvos Meno fotografijos draugiją. Vakariečiams tokia „fotografų draugija“ atrodo gan įprastas reikalas, tačiau čia ji buvo patikima gelbėjimosi valtis. Sutkus prisimena alinantį jos irklavimo procesą:

„Kasdien jaučiausi tarsi kare. Buvau kaip tas architektas, kuris svajoja kurti nuostabius rūmus, tačiau turi tenkintis pontoniniais tiltais. Architektas, kurio vienintelis rūpestis – žygiuojančios kariuomenės saugumas. Kai vyrai pražygiuodavo, man tekdavo griauti vienus tiltus ir statyti kitus.“

Pasak Margaritos Matulytės, tai buvo laikai, kai „partija siekė suburti visas progresyviąsias kūrybines jėgas, skatino menininkus nešvaistyti laiko formaliems ieškojimams ir propagavo materialistinę filosofiją.“ 

Kad vakarietis skaitytojas geriau suvoktų spaudimą, kurį patyrė A. Sutkus, pateiksiu du pavyzdžius. Bulgarijos, kur Antanas Sutkus buvo nuvykęs fotografuoti, – kaip vėliau jis sužinojo, – slaptoji policija nusiuntė į tėvynę tokį jo elgesio apibūdinimą: „...jis gėrė iki sąmonės netekimo, elgėsi amoraliai ir fotografavo tai, ko fotografuoti nederėtų“. Šį įvykį A.Sutkus ironiškai pakomentavo taip: „Mano nuodėmių sąrašas buvo toks ilgas, kad mūsų valdžia nepatikėjo, jog vienas žmogus galėtų tiek jų prikrėsti.“

Kur kas rimtesnis incidentas įvyko po to, kai 1964 m. Italijoje buvo apdovanota Sutkaus  jaunųjų pionierių fotografija. Jis buvo suimtas ir tardomas. Kodėl berniukai nesišypso? Juk tai akivaizdi socializmo kritika! Visi žino, kad pionieriai yra laimingi! Laimė, šią nuotrauką išspausdino ir Rusijos fotografijos žurnalas, kurio redaktorė stojo ginti autoriaus (ir, tiesą sakant, savęs).

Šiandien A. Sutkus, išlikęs visomis prasmėmis, gali juokauti apie sunkią valstybinės ideologijos ranką. Jis prisimena 1971 m. susitikimą su Jonu Meku, atvykusiu aplankyti motinos, kai vyrai, sėkmingai atsikratę savo „palydos“, galėjo pabendrauti laisviau. A. Sutkus užsiminė J. Mekui, kad „kai kurie partijos nariai norėję jam nuskusti barzdą, o jeigu Mekas gyventų čia, nepasigailėtų ir jo ilgų plaukų.“ J. Mekas atsakė, kad dėl savo plaukų jis turėjęs bėdų ir JAV: „Muitinės pareigūnai dažnai palaikydavo mane hipiu ir ieškodavo narkotikų“. Šis įvykis tik priminė, kad nė vienai nepriklausomai sielai jokia politinė aplinka nėra tinkama. 

Šiandien A. Sutkus permąsto savo ilgą karjerą. Jis peržiūri negatyvus (jų daugiau negu milijonas) ir savo susižavėjimui atranda vis naujų fotografijų, kurios anuomet prasprūdo jo nepastebėtos. O ką regime mes, kai apžvelgiame jo milžinišką archyvą? A. Sutkus yra žmonių, ne daiktų fotografas, nors „daiktų“, atskleidžiančių šiurkščią gyvenimo tvarką, visada pakanka. Jį be galo domina tai, ką mes dažnai vadiname „kasdiene kova“: kaip gyvena tie, kuriuos jis sutinka savo gyvenimo kely. A. Sutkus niekada nesislėpė už fotoaparato, dažnai jo fotografuojami subjektai žiūri tiesiai į objektyvą. Kai taip nutinka, mes tampam tarsi nebylaus tardymo liudytojais. Ir, paradoksalu, tardomi esam mes patys. A. Sutkus turi retą dovaną, būdingą tik saujelei fotografų: jis sugeba sklandžiai, natūraliai susilieti su aplinka. Vaikai, jauni ar pagyvenę žmonės, kolegos menininkai, politikai, miestas, šalis... Dažnai žmonės atrodo tarsi ko nors laukiantys – ar tik stabtelėję... Regis, jie stabtelėjo dėl jo, tarsi norėdami pasidalyti atvirumo akimirka su šiuo tobulu, juos atjaučiančiu prašalaičiu. Ir A. Sutkus sutinka laukti tiek, kiek jiems reikia. Jo tiesmukiškumas greičiausiai buvo atsvara oficialiai skleidžiamam valstybės melui. Tačiau būtų klaidinga daryti išvadą, kad jis tik norėjęs pasakyti: „Ne, viskas buvo būtent taip“. Jis niekada neketino imtis korekcinio, objektyvaus registravimo, netgi jei toks ir buvo įmanomas. Jo rūpestis buvo egzistencialistinis ir visuomet aukščiau politikos. Labai daug pasako ir tai, kad jis savo pirmaisiais mokytojais vadina ne fotografus, bet tokius mąstytojus kaip Kafka ir Faulkneris, bei filmų kūrėjus kaip Fellinis ar Bunuelis.

Būtų gana lengva ieškoti paralelių su kitais didžiais fotografais (mes, kuratoriai, dažnai jaučiam tokią priedermę): Cartier-Bressonas, Robertas Frankas, Williamas Kleinas, Leonardas Freedas... Pasirodo, kad, nepaisant lietuviams sunkiai prieinamos Vakarų fotografijos, A. Sutkui kažkaip pavyko sukaupti didžiulę fotografijos knygų biblioteką, todėl įtakos klausimas kol kas lieka atviras. Tačiau čia mano nuomonė ir vargu ar ji reikšminga. A. Sutkus yra pats sau šeimininkas. Jeigu, nepaisant visų bendravardiklinimo trūkumų, būtų įmanoma jį kam nors priskirti, galėtume teigti, kad A. Sutkaus darbai ryškiai įrėžti didžiojoje humanistinės fotografijos tradicijoje, kupini sentimentų, tačiau ne pigiai sentimentalūs. Bet nereikia tų etikečių. Anatanas Sutkus yra didis fotografas. 

Williamas A. Ewingas

Lozana