Kinas
Na kodėl net einant ketvirtajam nepriklausomybės dešimtmečiui vis dar turime apsimesti, kad vien aukštas valstybinis postas padaro žmogų kažkuo įdomų arba kad nepakeliamai nuobodus dviejų valandų jo šlovinimas yra išsamus ir visapusiškas portretas, o ne propaganda? Greičiausiai todėl, kad keliaklupsčiavimas autoritetui ir oficialiam konsensusui – bei lėkštas viską į juoda–balta redukuojantis mąstymas – nėra išskirtinai sovietmečio savybė, o šauniai gyvuoja net ir tariamai laisvose visuomenėse.
Daivos Žeimytės-Bilienės ir Arūno Valinsko (jau šitie vardai turėtų priversti suklusti) „Prezidentas“ (Lietuva, 2024) yra puikus to pavyzdys. Prieš pat pandemiją jie nusifilmavo ilgą interviu su Valdu Adamkumi, kurį sumontavo su vėliau (ir aukštesne raiška) pasidarytais dengimais iš prezidento namų bei iliustratyviais archyviniais kadrais ir pavadino dokumentiniu filmu.
Šiame „viso gyvenimo interviu“ Adamkus daugmaž chronologiškai dalinasi prisiminimais iš paauglystės tarpukario Kaune, veiklos Amerikos išeivijoje ir galiausiai nepriklausomoje Lietuvoje bei prezidentavimo metų. Šie prisiminimai pernelyg fragmentiški, kad pasakytų ką nors įdomaus ir nepaviršutiniško apie laikmetį. Adamkus kažką prisimena apie Dariaus ir Girėno skrydį, krepšinio čempionatą ir skautus (pakankamas pretekstas įmontuoti turimus archyvinius kadrus); augdamas trynėsi su žinomais veikėjais; okupacijų metais užsiėmė pernelyg nedetalizuojamu aktyvizmu. Tarpukario Lietuva čia tėra saulėta gerų dalykų mišrainė, kur vienu atsikvėpimu galima paminėti ir socialdemokratą Kazį Grinių, ir kraštutinį nacionalistą Augustiną Voldemarą. Neatrodo, kad Adamkus turėtų nors kiek gilesnių įžvalgų ir apie sovietinę Lietuvą: pirmąkart 1972 m. atvykęs į Vilnių jis čia pamatė nuo žemės akių nepakeliančius žmones (skamba kaip Šaltojo karo propagandos paveikto amerikiečio projekcija) ir – o tu siaube! – gatvėse išgirdo per mažai lietuvių kalbos (jos ten buvo daugiau nei bet kada iki tol).
Tada ateina nepriklausomybė, 10-ojo dešimtmečio socialinis krachas, – apie kurį irgi reikia kažką pasakyti, net jei nelabai turi ką, – ir paties Adamkaus žengimas į istorijos sceną. Archyvinės medžiagos čia jau gausiau, bet „Prezidento“ pasakojimas toks pat paviršutiniškas ir neinformatyvus. Jei spręstume vien iš filmo, Adamkus daugiausia užsiėmė užsienio monarchų priėmimais, rimtesnio darbo turėjo gal tik per krizes Ukrainoje ir Gruzijoje, o Lietuvoje jo pagrindinė užduotis buvo spinduliuoti vakarietiškas vertybes. Tad kaip čia galėjo nutikti, kad pralaimėjo rinkimus tokiam veikėjui kaip Rolandas Paksas? Šiam „Prezidentas“ nepagaili daugiau laiko nei visai pirmajai Adamkaus kadencijai, kad paaiškintų, jog, žinoma, dėl visko kaltas tik nedraugiškų valstybių įsikišimas. Jaunai Lietuvos demokratijai įveikus šią krizę, Adamkus, nepaisydamas draugų atkalbinėjimų, pasiryžta toliau nešti lyderystės naštą.
„Prezidento“ autoriai net nebando kelti įdomesnių ir kontroversiškesnių Adamkaus prezidentavimo klausimų. Tokių kaip „Mažeikių naftos“ privatizavimo istorija, kurioje prezidento vaidmuo vis dar neaiškus (ir kuri galėtų pasiūlyti išties vertingą pamoką, kuo baigiasi aklas „vakarietiškų vertybių“ garbinimas); arba CŽV kalėjimas Antaviliuose, kuris, nepaisant net kelių EŽTT pralaimėtų bylų, iki šiol neteršia nei Lietuvos, nei Adamkaus reputacijos tik todėl, kad padorioje draugijoje (ir propagandinėje dokumentikoje) yra sutartinai ignoruojamas. Vienintelė kontroversija, apie kurią užsimenama „Prezidente“, yra vadinamasis šlepečių skandalas – ir čia vienintelį kartą girdimas interviu imančio Valinsko balsas pabrėžia jį buvus dirbtinai sukeltą ir bene atsiprašinėdamas tepaklausia, ar toks liaudies nedėkingumas Adamkų labai nuliūdino. (Skandalas kilo, prisiminkime, nes, pagal Konstituciją, kandidatas į prezidentus turi bent trejus metus iki rinkimų būti gyvenęs Lietuvoje, o kažkam kilo pagrįstų įtarimų, kad Adamkus gyvenamąją vietą Šiauliuose buvo registravęs tik formaliai – realiai ten tik laikė šlepetes.)
Kaip žmogus, Adamkus „Prezidente“ pasirodo daugmaž toks, kokį dauguma jį ir prisimename – malonus ir paprastas, nuoširdžiai tikintis savo nekomplikuotomis vertybėmis, instinktyviai vengiantis konfliktų ir šią savo savybę taip pat iškėlęs iki etinio imperatyvo pavadinimu „vakarietiška politinė kultūra“. Kitaip nei kiti mūsų vadinamosios centro dešinės politikai, jis atrodo išties nearogantiškas ir kartais kuklus, kuo galbūt ir patraukė rinkėjus. Kartu naivokas ir galbūt tiesiog nesigaudantis ciniškoje Lietuvos politikoje, dėl ko ir išliko joje palyginti nesusitepęs. Ir todėl Adamkus yra labai neįdomus filmo herojus be jokio tragiško potencialo: susidūręs su vertybių konfliktu, jis jo tiesiog neatpažintų.
