Kinas
Rašydama apie Nuri Bilge Ceylano kiną, Rūta Birštonaitė apibūdina labai žmogišką būseną, ypač išryškėjančią tamsiuoju metų laiku: „Gulėti ar eiti – net nežinau, kas labiau patinka Nuri Bilge Ceylano personažams. Tiesa, ir viena, ir kita yra susiję su atsakymo į tą patį klausimą ieškojimu. Kaip būti su savimi ir su kitais – šis klausimas personažams neduoda ramybės ir verčia keliauti, kur akys veda, arba, atvirkščiai, atsiduoti nejudrumui ir mąstymo tuštumai.“
Na, kam nekilo panašūs klausimai žvelgiant į penkiasdešimties ir daugiau pilkumos atspalvių dangų?..
„Kino pavasaris“ reiškia sezonų kaitą. Tradiciškai festivalis pristato svarbiausius praėjusių metų filmus. Tai ir vieną po kito apdovanojimus renkanti Justine Triet „Kryčio anatomija“, ir Jonathano Glazerio „Interesų zona“. Abiejuose filmuose vaidina vokiečių aktorė Sandra Hüller, apie ją rašo Rasa Paukštytė. Pasak jos, aktorė gali suvaidinti viską. „Vos jai pasirodžius ekrane pradedi jausti intriguojančią įtampą, energiją; į ją visąlaik įdomu žiūrėti, ir tai nė kiek nepriklauso nei nuo vaidmens dydžio, nei nuo filmo stiliaus. Jos suvaidintos herojės tokios gyvos, ryškios ir autonomiškos, kad nematomas griežtas brūkšnys tarp vaidmens ir aktorės asmeninių reikalų neutralizuoja bet kokio bulvarinio prieskonio galimybę“, – rašo Paukštytė.
Jeanas Renoiras yra sakęs, kad svarbiausias dalykas gyvenime – meilė. Kas su tuo nesutiktų? Apie meilės pavidalus šiuolaikiniame kine ir serialuose rašo Ilona Vitkauskaitė. Regis, autorė nusiteikusi gana pesimistiškai...
Šįkart gausioje „Kino teatro“ skiltyje – platus filmų spektras: nuo apdovanojimais apipiltų filmų, kaip Yorgoso Lanthimoso „Prasti reikalai“, kurių kadras papuošė žurnalo viršelį, iki kuklesnių, nugulusių namų kino platformose (A.V. Rockwell „Tūkstantis pirmas“) ar kino teatrų užkaboriuose (Taikos Waititi „Tikslas – įvartis“).
Pagrindinė „Kryčio anatomijos“ tema – vienos tiesos neįmanomybė. Iš dalies ta tema nagrinėjama ir įdomiame Aistės Stonytės ir Neringos Kažukauskaitės pokalbyje apie „Mamutų medžioklę“. Kaip teigia kine debiutuojanti Stonytė: „Žmogaus sąmonė ne tik archyvuoja, bet ir trina, užmaršties skyles lopo kurdama neegzistuojančius prisiminimus, kurie dabartyje išnyra kaip nenuginčijama istorinė tiesa. Nesvarbu, kad visų skirtinga. Matyt, žmogaus sąmonė, bandydama atsikratyti to, kas sukelia nepasitenkinimą, linkusi falsifikuoti įvykius. Kino audinyje ta fantazminių elementų atmintis kartais iš tiesų atrodydavo praradusi ryšį su tikrove. Todėl tikrus atsiminimus, kuriuos laikas pakeitė fantazmais, pabandžiau kaip pabirusias detales surinkti ir sudėlioti į vientisą mozaiką.“
Šviesaus pavasario!
„Kinas“
