Kinas
Įdomiausia režisierės Agnės Marcinkevičiūtės kūrybos dalis – menininkų portretai. Ji yra sukūrusi nemažai filmų apie iškilius lietuvių kūrėjus, daugiausia rašytojus, kurie galbūt artimesni ir pačiai režisierei, kažkada studijavusiai lietuvių kalbą ir režisūrą. Marcinkevičiūtė kine užfiksavo Jurgio Kunčino, Romualdo Granausko, Jurgos Ivanauskaitės, Renatos Šerelytės ir kitų literatų asmenybes. Jos filmų herojais yra tapę ir dailės, kino bei muzikos žmonės.
Viena ryškesnių režisierės juostų „Prisimenu motinos balsą“ (2016) skirta išeivijos operos solistui Arnoldui Voketaičiui, kurio balsas apie 40 metų skambėjo didžiosiose Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos teatrų bei koncertų salėse. Tai jis, bendraudamas su režisiere, ir pasiūlė jai sukurti filmą, skirtą vienai žinomiausių lietuvių pianisčių Mūzai Rubackytei. Taip kino salėse atsirado ilgai, net kelerius metus, kurtas ilgametražis dokumentinis filmas „Mūza“ (Lietuva, 2023).
Toks dėmesys ryškiai muzikos asmenybei – didelė dovana visai bendruomenei, o labiausiai, žinoma, pianistams. Šis filmas užfiksuoja istorijai žymią muzikę, jos aplinką ir laikmetį. Vien dėl to „Mūzos“ išliekamoji vertė neabejotina ir brangintina.
Marcinkevičiūtė labai atsakingai ir gerai pasiruošusi artėja prie savo herojės. Stengiasi filme pateikti kuo daugiau informacijos apie ją ir gana nuosekliai, šviesia intonacija pasakoja muzikės gyvenimo istoriją. Tiksliau, imasi tokio režisūrinio sprendimo, kad leidžia tą daryti pačiai Mūzai. Pianistės užkadrinis balsas veda žiūrovus jos nueitu keliu. Nuo pat vaikystės namų, nuo šeimos, pirmųjų pasirodymų scenoje, mokslų Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau studijų Lietuvos ir Maskvos konservatorijose, karjerą lėmusių konkursų, asmeninio gyvenimo peripetijų, sunkumų išvykus gyventi į Prancūziją.
Per visą filmą labai svarbi motinos linija. Atskleidžiama, koks lemtingas muzikės asmenybės formavimuisi buvo mamos vaidmuo. Kaip išgirstame iš pačios filmo herojės, ji mamos buvo auginama vienu tikslu – „būti scenoje, būti koncertuojančia pianiste“. Viskas, kas trukdė siekti šio tikslo, mamos buvo šalinama iš Mūzos gyvenimo.
Į tokių santykių neišvengiamą dramatizmą ir dinamiką būtų labai įdomu pasigilinti ir šią temą labiau išplėtoti. Bet to neįvyksta. Filme paliečiama ar užkabinama ir daugiau įdomių, sudėtingų temų (menininkės vidiniai išgyvenimai, emigracijos sunkumai, didžiulė konkurencija muzikos pasaulyje ir t.t.), tačiau ir jos plačiau neatskleidžiamos.
Atrodo, kad filme matome tą, taip ir tiek, kiek norėjo pati filmo herojė. Ji filmo kūrėjus į savo gyvenimą įsileido tiek, kiek tai netrukdė išsaugoti romantišką, pakylėtą muzikantės įvaizdį. Rubackytės kino portretą piešia ne stipri „režisūrinė ranka“, o stipri pianistės ranka.
Vaizdingi Šveicarijos kalnų bei ežerų su maitinamomis gulbėmis vaizdai filme puikiai dera ir net sustiprina tokį iš XIX a., iš romantizmo epochos, atėjusį pianisto virtuozo įvaizdį, bet jau disonuojantį šiuolaikybėje.
Režisierė pagarbiai atsitraukė prieš savo filmo heroję, leidosi užburiama jos talento ir asmenybės šviesos. Vis dėlto kartais, tarsi visai nereikšmingose scenose ar kadruose pro romantiško įvaizdžio šydą prasiskverbia geležinis tokių profesinių aukštumų pasiekusios pianistės charakteris, jos subtilus žvilgsnis į pasaulį, puikus humoro jausmas, taktas, pozityvumas. Viena nuotaikingiausių filmo scenų, kai Mūza matuojasi jai specialiai siuvamą koncertinę suknelę. Kaip reikliai ji save vertina, kaip strateguoja savo reprezentacinį įvaizdį, nes svarbu, kad būtų suvaldyta kiekviena detalė, net ir tinkamas drabužio klostės kritimas.
Filme Rubackytės užkadrinį pasakojimą pagyvina archyviniai kadrai (ypač įdomūs ir netikėti iš vienuolyno Prancūzijoje), interviu su bendraklasėmis, kolegomis, pedagogais, jos vyru, mados dizaineriais, draugais ir kt. Tačiau reikšmingiausios filmo scenos, kuriose yra svarbiausias dalykas pianistės gyvenime – muzika. Nufilmuotos repeticijos, meistriškumo pamokos ir, žinoma, Rubackytės koncertų fragmentai. Muzika labiausiai ir kuria šio filmo nuotaikų bei išgyvenimų dinamiką ir geriausiai atskleidžia filmo heroję.
Prie skambinančios Mūzos operatoriaus Ryčio Kurkulio kamera priartėja jautriai ir gana arti, parodydama, kokių milžiniškų fizinių bei dvasinių pastangų reikalauja pianisto darbas. Ekrane tiesiog fiziškai juntamai perteikta ta neįtikėtina atlikėjos transformacija, kai trapi moteris suvaldo tokį galingą instrumentą kaip fortepijonas, išgauna tokį stiprų ir išraiškingą garsą, kuris paliečia klausytojų širdis visame pasaulyje.
