Kinas
Amerikiečių režisierius Toddas Haynesas mėgsta plyšius tarp tikrovės (arba to, ką suvokiame kaip tikrovę) ir regimybės. Todėl jam patinka stebėti iš pirmo žvilgsnio tobulą šeimos harmoniją, kad po truputį atskleistų vos matomus įtrūkimus ir įbrėžimus. Kadangi jį žavi šis veidmainiškas įvaizdis, apsimetantis pasaka apie gerus santykius, ištikimą žmoną, rūpestingą vyrą, motinystę be streso, nuostabius vaikus, amerikietišką gerovę etc., kiekviename filme jis demaskuoja kiek kitokį šio žaidimo aspektą. Didžiuma „Praeities šešėlio“ („May December“, JAV, 2023) veiksmo vyksta tobuluose namuose ir jų apylinkėse – mėgstamoje amerikietiškų svajonių, virstančių košmarais, scenografijoje. Šį kartą ją gaubia drumsta, miglota šviesa, kuri nutrina griežtas linijas ir net vakaras įgauna viltingo aksominio švelnumo, tarsi visi gyvenimo šešėliai būtų išsklaidyti. Tačiau, kaip būdinga Haynesui, niekas nėra taip, kaip atrodo, įskaitant šviesą, kuri vis labiau primena slogią, dusinančią miazmą.
„Praeities šešėlis“ – tai dviejų moterų ir jų melo pasaulių istorija. Jos susipažįsta, kai garsi aktorė Elizabetė (Natalie Portman) aplanko Greisę (Julianne Moore), vaidmens naujame filme prototipą. Greisė, iš pirmo žvilgsnio pavyzdinga namų šeimininkė, gyvena dideliame name Savanoje su vyru Džo (Charles Melton), jų paaugliais dvyniais ir dviem airių seteriais. Jie turi dar vieną dukrą, besimokančią koledže, ir sudėtingą istoriją, kurią apibendrina dėžutė prie jų namų durų ir kurią Greisė atidaro gūžtelėjusi pečiais. Tai išmatos, šaltai paaiškina ji, ir tai ne pirmas toks gautas paketas. Ši dėžutė – bjaurasties, slypinčios filmo šerdyje, metafora: prieš daugelį metų Greisė tapo bulvarinių laikraščių sensacija, kai buvo pagauta lytiškai santykiaujanti su tuo metu septintoku Džo.
Tiesa, Samy Burch ir Alexo Mechaniko scenarijus iš dalies paremtas tikra istorija, tačiau Haynesą domina ne jos skandalingumas, o griaunanti jėga tiek tiesioginiams dalyviams, tiek visai bendruomenei. Greisė savo santykius su Džo aiškina savomis sąvokomis ir apsimestiniu naivumu – tai paaiškėja Elizabetei renkant informaciją. Elizabėtė elgiasi kaip detektyvė – peržiūri senus bulvarinius laikraščius, apklausia šeimos narius ir draugus – ir taip padeda išsiaiškinti istoriją. Tačiau Elizabetės ketinimai ir metodai ginčytini. Tiesą sakant, mes taip ir nesužinome jos motyvų, išskyrus ambicijas ir norą pagaliau parodyti savo tikrąjį talentą (nors susidaro įspūdis, kad ji gana prasta aktorė). Su užrašų knygele rankoje ji keliauja iš vienos vietos į kitą, jungdama šios dėlionės gabalėlius, nors akivaizdu, kad turi visas detales, kurios buvo plačiai paviešintos spaudoje ir jau parašytame scenarijuje. Tad žiūrovas turi pats sau atsakyti, kiek šios dvi personos yra panašios ir kas jų likimuose atrodo autentiška, o kas –netikra. Galų gale – kas ką iš tikrųjų apgaudinėja ir kodėl?
Greisė ir Elizabetė dominuoja pirmoje „Praeities šešėlio“ dalyje. Paskui beveik nepastebimai dėmesio centre atsiduria Džo, kurio istorija tampa vis rimtesnė ir liūdnesnė. Moore ir Portman yra nuostabios, tačiau būtent Meltonas filmui suteikia emocinio poveikio. Džo, vaikas vyro kūne, atlieka net kelis vaidmenis – tėvo ir vyro, geismo objekto ir egzotiško Kito. Tačiau jis pats geriausiai jaučiasi prižiūrėdamas drugelius monarchus, kuriuos augina mažuose narveliuose. Tai mielas užsiėmimas ir gana tiesmuka metafora, su kuria Haynesas susidoroja meistriškai subtiliai, kaip kad scenoje, kai Džo stebi ką tik išsiritusio drugelio skrydį.
Kaip ir ankstesniuose savo filmuose, Haynesas vienu metu laikosi žanro konvencijų ir jomis žaidžia. Pasitelkdamas gražius vaizdus (ir žmones), sodrią muziką, metaforas ir melodramatiškumą, jis suteikia gerai papasakoto, įtraukiančio filmo malonumą, net jei ir griauna jį per siūles. Tai gali sukelti disonansą, ir pasitaiko atvejų, kai atrodo, kad žiūri du vienas ant kito uždėtus filmus: originalą ir jo ironišką kritiką – šis sudvejinimas puikiai veikia „Praeities šešėlyje“, tampančiame tikru veidrodžių ir atspindžių labirintu.
Prie šio neapibrėžtumo jausmo ir filmo įtampos (tikros ar apsimestinės) kūrimo išmintingai prisideda Marcelo Zarvoso garso takelis. Pakanka kelių fortepijono akordų, kuriuos Michelis Legrand’as sukūrė Josepho Losey „Tarpininkui“ (1971), kad būtų nuolat išlaikomas dėmesys. Muzika taip pat simboliškai sėja nesantaiką tarp personažų. Taip filme sukuriama lemtingo posūkio ar nusikaltimo, kurio taip ir nesulaukiame, nuojauta – juk šis nutiko daugiau nei prieš dvidešimt metų. Haynesas lieka ištikimas savo credo – jo kine visada svarbiau niuansai nei vienareikšmiškumas ar plakatiniai šūkiai.
