Išjudinti žemę po kojomis

Garsi aktorė Elizabetė (Natalie Portman) keliauja į Džordžijos valstiją, norėdama susitikti su Greise (Julianne Moore), kurią vaidins kitame savo filme. Namų šeimininkė ir motina daugiau nei prieš du dešimtmečius sukėlė skandalą, kai suviliojo tuomet trylikos metų berniuką, dabartinį savo vyrą, su kuriuo jie turi tris vaikus. Vizito metu neišvengiama manipuliacijų ir apgaulės ne tik abiejų moterų santykiuose, bet ir su Džo (Charles Melton). Naujausiame savo filme „Praeities šešėlis“ („May December“, JAV, 2023) Toddas Haynesas subtiliai kuria veikėjų galios žaidimą ir, kaip įprasta, pakviečia žiūrovus į tikrą veidrodžių labirintą, iškeldamas daugiau klausimų nei pateikdamas atsakymų. Niekas šiame filme nėra taip, kaip atrodo. „Praeities šešėlis“ – tai daugiaprasmė manierų studija, primenanti vabzdžius tyrinėjančio gamtininko darbą. Žiūrovas stebi Elizabetę, stebinčią Greisę ir Džo, kuris pats stebi besikalančius vikšrus...

Pateikiame interviu su režisieriumi, publikuotų žurnale „Sight and Sound“ ir dienraštyje „Libération“, fragmentus.

Kuo jus patraukė Samy Burch scenarijus, kurio istorija rutuliojasi tarp skandalo ir jo ekranizacijos?

Genialus Samy sumanymas – sukurti filmą praėjus dvidešimčiai metų po skandalo, kai sienos, kurią šeima pastatė, kad apsisaugotų nuo gėdos, jau neįmanoma sugriauti. Tik kažkas, esantis už šeimos ribų, gali pradėti kapstyti jos praeitį.

Išorinis elementas miglotesnis nei atrodo, nes televizijos žvaigždė Elizabetė, kurią vaidina Natalie Portman, nėra itin patikimas personažas.

Iš pradžių ji pasirodo kaip ta, su kuria turėtume susitapatinti, tačiau tolesni įvykiai atskleidžia spąstus. Visa tai atsispindėjo Samy scenarijuje, kuris persmelktas nerimo ir humoro. Buvo nelengva sukurti šią painiavą ekrane. Šiais laikais manome, kad apie tokius atvejus žinome viską – moralinius ir seksualinius subtilumus, su prievarta ir amžiumi susijusias problemas. Mano filmo tikslas – išjudinti žemę po kojomis. Daug galvojau apie sudėtingas dramas, sukurtas 6-ajame ir 7-ajame dešimtmetyje, ypač Europoje, kai pažiūrėti filmai dažnai sukeldavo netikrumo būseną, kupiną noro juos aptarti.

Atmetus moralinius prietarus, šeima, kurią rodote, yra išskirtinė. Ar tai būdas suabejoti paties skandalo pagrindu?

Elizabetės atvykimas sutampa su pasiruošimu išvykti jauniausiems vaikams. Tad turi būti jaučiamas metų svoris – tai, kad Džo, tėvas, jau septyniolika metų yra pilnametis. Greisė atliko bausmę, vaikai niekuo dėti. Bandydami susigaudyti visoje šioje informacijoje, pradedame įžvelgti jaunojo Džo pėdsakus, kai stebime jo sūnų Čarlį, visus jaunuolius, dalyvaujančius atrankoje Džo vaidmeniui būsimame filme, ir bulvarinės spaudos puslapius, kuriuos varto Elizabetė. Filmas taip pat primena apie mūsų nesugebėjimą pažvelgti į save. Ši šeima yra ir egzotiška, ir banali, nes tai, ką jie išgyvena, panašu į tai, ką patiriame mes visi. Kad išgyventume, visi turime neigti ir slopinti. „Praeities šešėlis“ kviečia pažvelgti, kas slypi už pernelyg išpuoselėtos savo pačių versijos, nors negalime nekreipti dėmesio į Elizabetę. Į veikėją, kuri pati neanalizuoja savo pozicijos: įsiveržia į šią šeimą, kad papasakotų „tiesą“, pasitarnausiančią jos karjerai.

Kaip vertinate tokį elgesį?

Viskas rodoma veidrodžio scenose. Elizabetė stebi Greisę, paskui save, kuo tiksliau mėgdžiodama Greisės manieras, o Greisė stebi Elizabetę. Prisiminiau Ingmaro Bergmano „Personoje“ panaudotas formalias distancijos priemones, kai dvi moterys žiūri viena į kitą veidrodyje. Ir tada savo vaidmenį atlieka muzika.

Elizabetė ir Greisė skiriasi nuo kitų jūsų filmų herojų...

Daugumoje mano filmų moterys neturi galimybių įgyvendinti savo troškimų ar tokios valios kaip šios veikėjos. Tačiau kiekvienos iš jų galia yra santykinė ir įsitvirtinusi didesnėse sistemose. Todėl nuolat svyruoji pirmyn atgal tarp pasitikėjimo ir nepasitikėjimo viena ar kita. Tai nėra man būdingas filmas, nes labai sunku jausti simpatiją veikėjoms. Gali rūpėti vaikai. Nujaučiame, kad nepaisant visų sunkumų, susijusių su tėvais, jie viską išsiaiškins ir viskas bus gerai. Taigi yra vilties. Taip pat rūpi Greisės vyras Džo – yra vilties, kad ir jam viskas susitvarkys.

Julianne buvo įsitikinusi, kad ši moteris (Mary Kay Letourneau, filmas paremtas tikra istorija – I. V.) nėra pedofilė, kad ji turėjo princesės sindromą, stiprų poreikį būti išgelbėtai jauno, vyriško vyro. Tai tarsi mitas apie jauną riterį, kuris savo vyriškumu ir stulbinančia jaunyste išgelbės tave, nelaimės ištiktą merginą. Tai leido abiem pusėms neigti amžiaus skirtumą, nes galia galėjo pereiti į jo patikimas rankas ar pan. Ir aš tikrai norėjau replikų finalinėje miegamojo scenoje „Kas čia viršininkas?“ ir „Kas buvo atsakingas?“, pabrėžiančių mitą, pagal kurį jie gyvena. Šiame filme daug kraštutinumų, išimčių ir bulvarinio pertekliaus.

Be to, tai potencialiai pavojingas ir nerimą šiandieninei tapatybės politikos kultūrai, kuri nori žinoti, kas yra geras, o kas blogas, keliantis filmas. Čia esama nepastovumo, neperprantamumo ir moralinio dviprasmiškumo.

Įpusėjus filmui priimate svarbų sprendimą: viską atiduodate į Džo rankas ir paverčiate jį mūsų susitapatinimo tašku bei troškimų objektu. Charlesas Meltonas nuostabus aktorius. Kaip jį suradote?

Pamatęs Charleso nuotrauką pagalvojau, kad jis per daug gražus. Tada peržiūrėjau vaizdo įrašą su juo ir vis negalėjau išmesti iš galvos. Mąsčiau: jis toks susikaustęs – labai mažai kas prasiveržia pro plyšius. Nors kiti aktoriai buvo labiau tokie, kokius įsivaizdavau skaitydamas scenarijų, Charleso personaže galėjau įžvelgti jo praeitį ir dabartį.

Gal galėtumėte papasakoti apie filmo muziką?

Turėjau keletą pavyzdžių. Pierre’o Janseno įtaigią, atonalią muziką Chabroliui, Peero Rabeno lyrines ir ironiškas partitūras Fassbinderiui arba labai romantišką, nuoširdų garso takelį, kokį Carteris Burwellas sukūrė mano filmui „Kerol“. Vieną vakarą prisiminiau Josepho Losey „Tarpininką“ (1971). Filme Michelio Legrand’o muzika trenkia į galvą vos tik prasidėjus titrams. Tai, kas iš pradžių pasirodo esąs savotiškas pastoralinis auklėjimo romanas, kurio veiksmas vyksta XX a. pradžioje, tampa trileriu, ir jūs ilgai laukiate, kada įvyks žmogžudystė ar koks nors kitas žiaurumas.

Pamaniau, kad būtent to mums ir reikia. Muzika lėmė kameros ir aktorių judėjimo būdą. Pavyzdžiui, pirmame kadre, kurį nufilmavome, buvo Natalie, išlipanti iš automobilio ir einanti į namus. Supratau, kad filmo ir muzikos sąveika – labai svarbi. Kompozitoriui Marcelo Zarvosui ši idėja patiko, ir mes ėmėmės pertvarkyti Legrand’o partitūrą. Negalėjome sau leisti naudoti originalo. O kadangi orkestruotė buvo pernelyg puošni, siekėme ko nors kuklesnio.

Iki pat pabaigos filmas svyruoja tarp dramos ir farso.

Pradėjau nuo tikslių, formalių idėjų suformulavimo. Pirmoji scena, apie kurią galvojau, – Elizabetės monologas filmo pabaigoje. Prisiminiau Bergmano filmo „Žiemos šviesa“ sceną, kai Ingrid Thulin skaito laišką priešais kameros objektyvą. Mačiau Elizabetę, imituojančią Greisę, atsisukusią veidu į kamerą. Kaip tai pateisinti istorijos požiūriu? Ir sugalvojau labai paprastą idėją: kiekvienoje scenoje, kurioje aktorės žiūri į veidrodį, veidrodis bus kamera. Ši idėja labai patiko operatoriui Christopheriui Blauveltui. Paprastas, gražus sprendimas, kurio elegantiškumas pasireiškia tuo, kad jis ekonomiškas, o tai naudinga, kai filmą nufilmuoji per dvidešimt tris dienas. Vienintelė problema buvo ta, kad neturėjome jokio atsarginio varianto. Jei šis paprastumas nebūtų suveikęs, visas filmas būtų sugriuvęs.

Ar „Praeities šešėlis“ yra filmas apie kino industriją ir jos vampyrišką prigimtį?

Nedorybė – tai siekis sakyti „tiesą“. Tie, kurie tai tvirtina, paprastai užima galios poziciją ir šį svarbų faktą esame linkę pražiūrėti. O tai mus skatina ir toliau tikėti tiesos fantazija. Natalie patiko žaisti šia fantazija, šiuo melu, kuriuo mojavo prieš žiūrovus, norėdama, kad jie susimąstytų, ar ji panaši į savo personažę. Šis įžūlumas, ši piktadarystė ir yra filmo tema.

Parengė I. V.