Ne visai beviltiški nevykėliai

Filmams kartais pakenkia pernelyg dideli lūkesčiai, dėl kurių juos pamačius galima reakcija dažnai būna „tikėjausi daugiau“ (man atrodo, kad nuo to nukentėjo, pavyzdžiui, Alfonso Cuaróno „Gravitacija“ ar Damieno Chazelle’o „Kalifornijos svajos“). Arba priešingai – ribotų ambicijų, „nedidelis“ filmas maloniai nustebina, nes tiesiog nieko nelauki.

„Tikslas – įvartis“ („Next Goal Wins“, D. Britanija, JAV, 2023) būtent toks. Nepaisant to, kad Taika Waititi yra A kategorijos režisierius, o pagrindinį vaidmenį atlieka Michaelas Fassbenderis, šis filmas apie underdog futbolininkus ir pats yra underdog. Tarkim, Vilniaus „Forum Cinemas“ salėje jis tesisuko vieną savaitę vienoje salėje po vieną seansą per dieną vėlai vakare, įtariu, vienos rankos pirštais suskaičiuotiniems žiūrovams. Ir vis dėlto „Tikslas – įvartis“ yra dėmesio verta komedija, išlaikanti gerą ritmą ir toną bei pusiausvyrą tarp emocinio įtraukimo ir žanro parodijos.

Veiksmas vyksta Amerikos Samoa, JAV priklausančioje teritorijoje, turinčioje blogiausią pasaulyje futbolo rinktinę. Prieš dešimt metų ji patyrė gėdingą pažeminimą rungtynėse su Australija, kurias pralaimėjo 31-0, o dabar nori atsitiesti ir įmušti bent vieną įvartį. Tam vietinės federacijos vadovas Tavita (Oscar Kightley) pasamdo patyrusį trenerį iš užsienio Tomą Rongeną (Michael Fassbender), kad per kelias savaites beviltišką nevykėlių komandą paverstų bent jau oria nevykėlių ekipa. Pats Rongenas, herojus per prievartą, žinoma, turi savų problemų, kurių dalį išsprendžia priėmęs iššūkį ir samoiečių „tai tik žaidimas“ išmintį.

Smagu, kad „Tikslas – įvartis“ nedaro komedijos iš kultūrų – siaura etnografine prasme – susidūrimo ir neegzotizuoja Amerikos Samoa gyvenimo būdo. Daugiau juokų išpešama iš to, kad tai maža izoliuota bendruomenė, tarsi kokia Ramiojo vandenyno Islandija, kur visi yra giminaičiai ir kiekvienas turi keletą profesijų. Kartu jie puikiai suvokia, kaip atrodo pašaliečiams, ir atlaidžiai priima Rongeno nesupratimą, o kartais ir nepagarbą jų kultūrai (pvz., labai nuoširdžiam religingumui). Šiokio tokio kultūrinio disonanso, jei taip galima pavadinti, veikiau duoda skirtingi pagrindinės žvaigždės ir likusių aktorių vaidybos stiliai – Fassbenderis, kuris tikrai nėra komedinis aktorius ir galbūt ne iki galo čia išnaudojamas, kartais atrodo ne savo vietoje.

Tarp nuoširdžiai juokingų komedinių situacijų filmo emocinis svorio centras yra besivystantis ryšys tarp Rongeno ir trans žaidėjos vardu Džaja (Kaimana). Kaip paaiškinama jam ir mums, Džaja yra fa’afafine atstovė, tai Samoa kultūroje egzistuojanti „trečioji lytis“, taigi jos tapatybė nekelia jokių klausimų nei kitiems rinktinės nariams, nei religingai Samoa bendruomenei (tai skamba kaip fantazija: kokia tikimybė, kad priėmę vakarietišką religiją ir vakarietišką futbolą samoiečiai neperėmė ir vakarietiškų lyties dogmų?). Nesupratimo ji sulaukia tik iš kitos komandos žaidėjų ir, žinoma, Rongeno. Vienoje itin nejaukioje scenoje jis ją deadname’ina, pavadina buvusiu vyrišku vardu, tačiau daugiausia Waititi susilaiko nuo klampios trans sportininkų temos plėtojimo.

„Tikslas – įvartis“ apsižioja tiksliai tiek, kiek gali suvalgyti. Waititi, lengvai parodijuodamas, seka komedijos apie nevykėlius žanro konvencija, kuri jo nevaržo, o leidžia reikštis atpažįstamam stiliui ir humoro jausmui. Režisieriui, išgarsėjusiam filmu apie studentiškai gyvenančius vampyrus („Ką mes veikiame šešėliuose“), o vėliau besiėmusiam „Marvel“ superherojų („Toras: Ragnarokas“ ir „Toras: meilė ir griaustinis“) ir net Holokausto („Zuikis Džodžo“), tai šioks toks grįžimas prie ištakų.