Kinas
Režisierės Sofios Coppolos dėmesį visada traukė gyvenimo sužeistų moterų portretai – nuo po Tokiją klaidžiojančios Šarlotės „Pasiklydusiuose vertime“ iki auksiniame Versalio narvelyje uždarytos Marijos Antuanetės. Jos personažės skendi vienatvėje, puoselėja viltį, kad už kampo laukia pasaulis, daug įdomesnis nei tas, kuriame jos gyvena, o į jį patekusios vėl pasijunta vienišos ir pasiklydusios. Todėl nestebina, kad istorija apie svetimoje valstybėje atsidūrusią mergaitę, įsimylėjusią rokenrolo karaliaus idealą ir pakliuvusią į pasaulį, kuriam niekada neturėjo priklausyti, tapo naujausio režisierės filmo pagrindu. Tai Coppolos stichija.
„Priscilla“ (Italija, JAV, 2023) seka keturiolika metų trukusią Priscilos (Cailee Spaeny) ir dainininko Elvio Preslio (Jacob Elordi) meilės istoriją – nuo pat pažinties Vakarų Vokietijoje, kai Priscilai buvo vos keturiolika, iki sutuoktinių skyrybų. Filmas paremtas Priscillos Presley 1985 m. pasirodžiusios knygos „Elvis ir aš“ motyvais, o pati moteris yra ir filmo vykdančioji prodiuserė, tad subjektyvumo išvengti buvo tiesiog neįmanoma. Kita vertus, to neslepia ir pati filmo režisierė – „Priscilla“ visa savo esybe yra subjektyvus filmo herojės žvilgsnis į savo meilės istoriją.
Sunku nuneigti faktą, kad Coppola yra puiki atmosferinio kino kūrėja – sienos, erdvės, detalės kalba daugiau nei patys personažai. „Priscilla“ prasideda nekaltai – pėdos su nepriekaištingu pedikiūru prasmenga pūkuotame rožiniame kilime. Tačiau kūno dalių, lakuotų nagų ir brėžiamų akių vokų „pravedimų“ filme tik daugėja ir vintažinė idilė pavirsta į košmarą. Tampa aišku, kad tai moteris, matoma vyro akimis, ir prieš kameras vyksta laipsniškas jos virsmas į objektą. Neskoningas, kičiškas Elvio namų Memfyje interjeras atliepia kruopščiai gludinamą Priscilos išorę – jos masyvios dirbtinės blakstienos, dideli kiekiai makiažo, visada įmantriai sušukuoti plaukai paverčia jauną moterį daiktu. Net ir tai, kad Elvis Priscilos netrokšta kaip moters, atskleidžia, jog „mažoji mergaitė“ yra ne partnerė, o jo susikurtas fetišas ar idealas. Komplikuoti poros santykiai pabrėžiami ir pasirinktomis priešpriešomis – ūgių skirtumas (režisierė sąmoningai pasirinko už realaus gyvenimo prototipus aukštesnį aktorių ir žemesnę aktorę) atskleidžia poroje vyravusį galios santykį: kol Elvis mėgaujasi šlove, vakarėliais ir Holivudu, Priscila turi išmokti gyventi jo šešėlyje.
Vienas „Priscillos“ privalumų tas, kad Elvis kaip žvaigždė ir amerikietiškosios popkultūros monumentas lieka kažkur filmo paribyje. Prie to, kad Coppola nepuoselėja Elvio mito, visai atsitiktinai prisidėjo ir tai, jog režisierė negavo teisės savo filme naudoti paties Elvio dainų. Tad skambant 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių rokui ir džiazui Elvis ekrane tampa kompleksų kamuojamu, savimi nepasitikinčiu aseksualiu sekso simboliu, manipuliatoriumi ir smurtautoju – tuo, kuo konvencinėje biografijoje neturėtų būti legenda (ir kokiu jo tikrai neparodė Bazo Luhrmanno „Elvis“).
Per visą filmą nuolat kartojamas koridoriumi žengiančios Priscilos motyvas. Keičiantis atmosferai ir pačios Priscilos pasaulėžiūrai, šis motyvas turėtų atskleisti kelionę, kurią taip nori pabrėžti Coppola – nuo įsimylėjusios mokinukės iki svajonėmis nusivylusios įkaitės, kuri galų gale taps savarankiška moterimi. Parinktas koloritas perteikia ir dūžtančius Priscilos idealus bei prie pabaigos artėjančią santuoką – romantišką, naivią pastelę ima keisti rudi tonai, o vykstant skyryboms erdvės nusidažo kraujo raudoniu.
Vis dėlto sunku atsikratyti įspūdžio, kad Coppolą labiausiai domina estetiška Priscilos vienatvė, kuri eksploatuojama daugybėje kadrų. Didžiulės namų erdvės – prikimštos interjero detalių ir kažkodėl vis tiek tuščios – grasinasi praryti po jas klaidžiojančią Priscilą. Tačiau vienatvės leitmotyvo, kaip ir iki smulkiausių detalių apgalvotos scenografijos ar puikios Cailee Spaeny vaidybos, beveik dvi valandas trunkančiam biografiniam filmui neužtenka. Artėjant prie pabaigos siužetas darosi vis fragmentiškesnis, o paskutiniai ir turbūt sudėtingiausi Preslių santuokos ir pačios Priscilos transformacijos metai parodomi tik paskubomis. Ilgi koridoriai, besikeičiančios Priscilos šukuosenos ir makiažas (kokia ji natūrali išsilaisvinusi iš Preslio!) atrodo tik kaip graži iliuzija, leidžianti įsivaizduoti, kad visa tai ir yra jaunos moters metamorfozė. Taip ir nepavyksta pažvelgti į Priscilos vidų – lieka neaišku nei tai, ar Priscila mylėjo Elvį, ar tik vaikėsi jaunystės idealo, kol nukrito rožiniai akiniai, nei kaip paklusni mergaitė tapo suaugusia moterimi, nusprendusia atsisakyti santykių, kurtų su vyru, kurį vėliau vis tiek vadino savo gyvenimo meile.
