Kinas
Galbūt banalu, tačiau „Puikios dienos“ („Perfect Days“, Japonija, Vokietija, 2023) yra filmas, kuriuo galima pradėti naujus metus. Kaip priešpriešą nuolatinio bėgimo, materializmo ir (svarbiausia) nepasitenkinimo savimi bei savo gyvenimu kupinam pasauliui, vokiečių kino veteranas Wimas Wendersas pasakoja istoriją apie mažakalbį japoną, ieškantį grožio kasdienybėje.
Kartu su scenarijaus bendraautoriu Takuma Takasaki Wendersas pasirenka savo personažą nusiųsti ten, kur kasdienybės grožio ir poezijos, atrodytų, yra mažiausia – į Tokijo viešuosius tualetus. Šešiasdešimtmetis Hirajama (Kôji Yakusho) gyvena kukliame bute. Kas rytą vietoj žadintuvo jį pažadina šluojamo grindinio garsas. Jis atsikelia, nusiprausia, rūpestingai vandeniu nupurškia gausybę turimų augalų, apsivelka darbo kombinezoną ir iš gėrimų automato nusiperka kavos skardinėje. Tada sėda į mažą autobusiuką ir klausydamasis kasečių su 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių roko muzika – Lou Reedo (jo daina tapo ir filmo pavadinimu), Van Morrisono ar „The Animals“ – rieda į darbą, kur visą dieną valys skirtingose vietose išsidėsčiusius viešuosius tualetus. Kartais po darbo jis užsuka į viešąją pirtį, nuneša išryškinti fotoaparato juostelę arba apsilanko bare. Žiūrovui išmokti Hirajamos rutiną, besitęsiančią metus, o gal ir dešimtmečius, užteks pusės filmo – japono dienos, pasibaigiančios nespalvotais sapnais, viena nuo kitos mažai kuo skiriasi.
Dvi valandas Wendersas žiūrovui leidžia sekti paskui Hirajamą – iš vieno tualeto į kitą, kur šis blizgina veidrodžius, plauna grindis ir šveičia klozetus. Daugeliui žmonių Hirajama yra nematomas – kaip kad moteriai, kurios pasiklydusį sūnų jis rado viename tualetų. Todėl Wenderso odėje kasdienybei Hirajama tampa mediumu, leidžiančiu pamatyti mažus dalykus, kuriuos žmonės nustojo pastebėti. Būdamas nematomas žmogus, jis, regis, pats mato gerokai daugiau nei profesinės sėkmės (bent visuomenės standartais) lydimi, nuolat skubantys miesto gyventojai. Naujų, malonių patirčių jis ieško kiekvienoje detalėje, formoje, tekstūroje – net jei tai tėra persidengiantys šešėliai ar kažkieno tualete paliktas žaidimas ant popieriaus lapo. Pakeliui tarp darbų Hirajama stebi gamtą – pamato kiekvieną naują prasikalusį daigelį, kurį neretai pasiima į savo augalų oazę, ir fotografuoja pro medžių viršūnes prasprūstančius saulės blyksnius (čia, kad sulauktum paaiškinimo, būtina „Puikias dienas“ pažiūrėti iki titrų pabaigos) – vėliau nuotraukas kruopščiai sudeda į asmeninį archyvą.
Neatrodo, kad pats Hirajama turėtų ambicijų ką nors keisti. Ir visai ne todėl, kad būtų nusivylęs savimi, gyvenimu ar piktas dėl socialinės neteisybės. Priešingai, jam pakanka to, ką turi – įprastos rutinos ir mažų, džiuginančių netikėtumų, – ir tai apibūdina santūrūs jo gestai, suvaldytos emocijos ar net taupiai sakomi žodžiai. Vis dėlto aktorius Kôji Yakusho savo personažo veiksmams suteikia netikėtos gyvybės ir pakylėja į naują lygmenį – kruopštus ūsų kirpimas arba rūpestingas augalėlio iškasimas atrodo kaip pats svarbiausias aktas pasaulyje.
Pats Wendersas savo personažo nelaiko gyvenime nieko nepasiekusiu nevykėliu, o paprastumas (vien jau kalbant apie personažo profesiją), kaip ir, atrodytų, visai neįspūdinga mažo gyvenimo rutina, filme nėra ironijos objektas. Nors nekvalifikuotas darbas ir pinigų stygius daugeliui asocijuojasi su nesėkme, leisdamas sekti Hirajamai iš paskos režisierius tarsi sako, kad darbas neapibrėžia to, kas mes iš tiesų esame. Hirajama mėgsta savo darbą, jį atlieka preciziškai, o jo veide niekada nepamatysime pasibjaurėjimo. Valikliais, šluostėmis ir veidrodėliais apsikrovusiam Hirajamai jo veikla yra lyg ritualas ar meditacijos forma, galbūt – net išsilaisvinimas. Ir, kitaip nei filme „Paryžius, Teksasas“, šį kartą Hirajamos nelauks jo gyvenimą iš pagrindų pakeisianti kelionė, nulemsianti geresnį savęs pažinimą ar vidinį augimą. Priešingai – nuo pirmos filmo minutės Hirajama yra atradęs savo gyvenimo prasmę ir dabar ne pats leisis į kelionę, o į ją pakvies filmo žiūrovą.
Asketiškas Hirajamos gyvenimas ir budistinė ramybė yra ne be antro dugno. Hirajamos rutiną kartais sutrikdo svetimi žmonės – nuo plevėsos kolegos, viską vertinančio pagal dešimtbalę sistemą, iki netikėto dukterėčios ir sesers vizito. Visi susidūrimai į Hirajamos kruopščiai susikurtą pasaulį atneša ne tik chaoso, bet ir neigiamų emocijų, kurias jis stojiškai priima. Ir nors užuominos apie šeimą ir tėvą filme kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų, akivaizdu, kad Hirajama savo laimingą gyvenimą turėjo statyti iš naujo ir dabar jį puoselėja kaip vieną savo turimų trapių daigų. Lemtinga filme tampa finalinė scena – stambiu planu rodomame Hirajamos veide, skambant jo mėgstamai muzikai, šypseną vis keičia liūdesio pilnos akys. Tai visai nereiškia, kad Hirajama nelaimingas ar kad matoma jo ramybė tėra fasadas. Tačiau jis puikiai žino, kad puikios dienos neateina pačios savaime – jos yra sunkaus darbo ir atkaklaus noro kasdienybėje pamatyti stebuklą rezultatas.
