Kas įsiminė 2023-iaisiais

Kaip ir kiekvienais metais, „7md“ autorių klausėme, kokie šių metų kino reiškiniai – filmai, serialai, knygos, festivaliai ir t.t. – įsiminė labiausiai ar nebuvo pakankamai aptarti.

 

Audrius Dambrauskas

 

Pasidžiaugt šiemet Lietuvos kine tikrai buvo kuo, metai pasitaikė gana stiprūs, vis dėlto per šias Kalėdas pabūsiu praktiškas – ne tik pasidžiaugsiu, bet ir rekomenduosiu. O rekomenduoti norisi lietuvių animatorių darbą, bendrą Lietuvos, Armėnijos ir Vokietijos dokumentinį-animacinį filmą „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ (rež. Inna Sahakyan). Nors techniškai pernykštis, plačiau po mūsų ekranus filmas pasklido tik šių metų gruodį, tad gal dar spėsite rasti jį įsiterpusį kur tarp kalėdinių kino seansų. Tai be galo gražus ir liūdnas filmas, kurio tema, deja, šiandien pernelyg aktuali. Mat kai aplinkui siaučia net keli plačiai žiniasklaidos nušviečiami karai, kai matome, kaip šiuose karuose elgiamasis su civiliais, kaip nusišluostomos kojos į žmogaus teises, visai verta prisiminti, kas yra (armėnų) genocidas ir kaip jis atrodo. Na, o viršaus dar ir pasakojimą iš ankstyvojo Holivudo istorijos gausit. Lietuvos vaidybinio kino kūrėjai didžiajame ekrane jau džiugina gana dažnai, malonu, kad neatsilieka ir animatoriai.

 

Elena Jasiūnaitė

 

Sudaryti sąrašus tradiciškai sunku – vis tiek galų gale kas nors atsiduria užribyje. Apskritai džiugina (galbūt šis džiaugsmas susijęs su tuo, kad pagaliau išlipome iš karantininės pelkės) filmų ir renginių gausa – net jei visko spėti pamatyti laiku tiesiog neįmanoma.

 

Metų (gal net kelerių) favoritu liko Martino McDonagh „Salos vaiduokliai“ („The Banshees of Inisherin“, 2022). Velnioniškai liūdnas filmas, apie vienatvę, norą išsilaisvinti, priklausyti, patikti. Priminęs apie meilę kinui ir tuos vis retesnius atvejus, kai pamatai ne tik gerą, bet ir „savo“ filmą. Šalia „vaiduoklių“ – ir Aki Kaurismäki „Nukritę lapai“ („Kuolleet lehdet“, 2023). Su tradiciniais Kaurismäki keistuoliais ir užsispyrėlišku režisieriaus mynimu tuo pačiu taku, primenant, kad net jei labai labai nesiseka, geresnis rytojus gali laukti už kampo (arba kino salėje). Filmas rodytas „Lokio, liūto ir šakelės“ festivalyje, todėl norėtųsi paminėti ir jį – dėl kruopščiai atrinktos, koncentruotos, išgrynintos programos, kurią visada norisi pamatyti visą nesirenkant.

 

Viesturo Kairišo „Sausis“ (2022), sukėlęs lengvą pavydą, kad tai kaimynų, o ne mūsų filmas. Pačiai dalyvauti neteko, bet atrodo, kad kaip niekad tiksliai perteikęs laikmečio dvasią lūžinių metų fone, pilną jaunatviško maksimalizmo ir iliuzijų.

 

Negaliu nepaminėti ir lietuvių puikių ilgametražių debiutų – Austėjos Urbaitės „Per arti“ (2022) ir Tito Lauciaus „Parado“ (2022). Žanriškai skirtingi – lyriškas psichologizmas ir kiekviename tūnanti tamsa prieš kasdienybės diktuojamą humorą, tačiau lygiavertiškai profesionalūs ir daugiasluoksniai. Marijos Kavtaradzės „Tu man nieko neprimeni“ (2023) įvertinimas Sandanso kino festivalyje primena, kad etiketė „kaip lietuviškam neblogai“ jau turėtų būti pamiršta.

 

Vasaros viduryje kino teatrus pasiekęs „Barbenheimerio“ tandemas įdomus buvo ne tiek dėl filmų, kiek dėl įvairaus plauko diskusijų – nuo juokų iki pykčių, net lyginant nesulyginamus: visi matė ir visi turėjo savo nuomonę. Jei ne pastarosios, filmų veikiausiai neminėčiau (vis tiek likau „Barbės“ pusėje). Ir vis dėlto – buvo smagu.

 

Šiuo metu esu įnikusi į kiek pavėluotai atrastą „Apple TV“ serialą „Lėti arkliai“ („Slow Horses“, 2022) – kaip tik pasirodė trečiasis sezonas. Detektyvas, angliškas humoras, Šaltojo karo šešėlis ir Gary Oldmanas – ko daugiau reikia? Atrodo, kad su juo ir baigsiu šiuos metus.

 

Narius Kairys

 

Šiemet žiūrėjau mažai filmų, kurių nebūčiau prieš tai matęs arba nereikėtų žiūrėti dėl edukacinių tikslų ar profesinio poreikio. Tiesa, tikėjausi atsigriebti Lisabonos kino festivalyje, tačiau ten visi šių metų ryškiausi filmai, kitaip nei lietuviškuose kino festivaliuose, buvo rodomi po vieną kartą. Būtent todėl taip lengva išskirti filmą, kuris šiais metais paliko didžiausią įspūdį, – tai Loiso Patiño „Samsara“ (2023). Jį Lietuvos kino teatruose parodė naujai susikūrusi kino leidybos kompanija „Taip toliau“.

 

Iš pradžių, nors anotacija ir masino, iš filmo pernelyg daug nesitikėjau – tiesiog dar viena samsara (įdomu būtų sužinoti, kiek yra filmų tokiu pavadinimu), taigi dar šiek tiek persikūnijimų, dar šiek tiek budistinės kasdienybės, dar šiek tiek kelionių po vis dar truputį tolimus kraštus. Taip, viso to yra, bet yra ir šiek tiek daugiau. Ir šis „daugiau“ – esminis. Filmas pasiūlo visiškai netikėtą sensorinę patirtį, pasitelkdamas fundamentalų kino, ir vaizdo apskritai, elementą – šviesą. Nenoriu pernelyg išsiplėtoti, kad nesugadinčiau nemačiusiesiems pirminio įspūdžio, tačiau ši sensorinė patirtis priminė vieną iš kulminacinių „2001 metų odisėjos“ scenų, kai protagonistas, susidorojęs su jį nužudyti ketinusiu „HAL 9000“ ir galiausiai pasiekęs savo kelionės tikslą – kosminėje erdvėje skriejantį monolitą, transformuojasi į nežemišką būtybę. „Samsaroje“ irgi vyksta vienos iš veikėjų virsmas Kita, tik šįsyk ne kosmose, ne galvoje, o kino salėje – būtent ten, kur šį filmą ir reikia žiūrėti.

 

Deimanto Narkevičiaus „Čiulbančią sielą“ irgi reikėjo žiūrėti kino teatre. Vis dėlto pirmas lietuviškas 3D filmas. Bet nieko baisaus nebūtų atsitikę, jei jo būčiau apskritai nematęs (nors disertaciją apie vaidybinius filmus, kuriuose aktyvuojamas etnografinis režimas, parašiusiajam tokių dalykų praleisti tarsi nevalia). Arba žiūrėjęs nusiėmęs akinius... Vis viena geriausia filmo scena yra dangumi slenkantys debesys. Visa kita apibūdinčiau – ir čia aš prisijungsiu prie visų tų ditirambus žarstančiųjų, kuriems „Čiulbanti siela“ yra į sinestetinį transą panardinantis dzūkiškas ezoterinis šedevras, – kaip silpnos režisūros anachronistinį filmą, kuriame vaizduotę keičia klišės šimtą kartų matytų simbolių pavidalu (kiek galima tą Tarkovskį tampyti?), o etnografinis potencialas suniveliuojamas į rumšišką spektaklį, stokojantį bet kokio kritinio žvilgsnio (Eugenijaus Šalčio 1971 m. režisuotas filmas „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ bent jau buvo nuoširdi, kad ir primityvi, Lietuvos folklorinės kultūros reprezentacija). Žinoma, gal aš tiesiog, kaip kažkas išmintingai patarė žiūrėti šį filmą, neatsidaviau jam visa dūšia, atsijungdamas nuo viską bandančio suprasti ir paaiškinti proto. Mano bėda. Reikėjo labiau pasistengti. Bet kažkodėl man Narkevičiaus filmas, beje, pristatomas kaip psichodelinė pasaka, ir ypač jo recepcija, priminė kitą seną gerą pasaką – H.K. Anderseno „Nauji karaliaus drabužiai“.    

 

Neringa Kažukauskaitė

 

„Gurmaniška aistra“ („La Passion de Dodin Bouffant“, rež. Trân Anh Hùng, 2023) – žiūrint šį filmą, galvoje sukasi žodis šedevras.

 

„Mama ir kekšė“ („La Maman et la Putain“, rež. Jean Eustache, 1973) – pagaliau „Skalvijos“ proginiame seanse pamatytas vienas reikšmingiausių prancūziškų filmų, kuriam šiemet sukako 50 metų. Nors priimtas labai kontroversiškai, jis sukuria tikslų ir taiklų Naujosios bangos kartos portretą.

 

„Chimera“ („La chimera“, rež. Alice Rohrwacher, 2023) – savitas autorinis balsas (o tai šiuolaikiniame kine labai reta). Režisierės sukurtame pasaulyje susisiekia gyvieji ir mirusieji, dabartis ir istorija.

 

„Godard’as yra kinas“ („Godard seul le cinéma“, rež. Cyril Leuthy, 2022) – atsisveikinimo laiškas su J.L. Godard’u, kuris ir buvo kinas. Sukurtas su didele meile ir išmanymu.

 

„Sent Omeras“ („Saint Omer“, rež. Alice Diop, 2022) – tikra teismo byla paremta juosta apie moterį, nužudžiusią savo vaiką. Drąsiai, jaudinančiai ir atvirai kalbantis apie motinystę.

 

„Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“ („Nu Aștepta Prea Mult De La Sfârșitul Lumii“, rež. Radu Jude, 2023) – visuomenės ir kiekvieno mūsų veidrodis (o gal labiau „selfis“). Negailestingai pakištas tiesiai prieš nosį. Originalus, provokatyvus, juokingas, kaip ir ankstesni šio režisieriaus filmai.

 

 

Rasa Paukštytė

 

„Nukritę lapai“. Apie Aki Kaurismäki filmą jau pasakyta tiek gerų žodžių, kad nėra ko pridurti. Filmas išsaugos prisiminimus apie šituos puikius kino ir baisius visais kitais įvykiais metus. 

 

Alice Rohrwacher „Chimera“. Niekur nedingo autorinis kinas, komplikuotas, daugiasluoksnis pokalbis apie kultūrą, nesupaprastinta kino kalba. Negi tikrai per sudėtinga Europos kino akademikams, kad būtų bent deramai nominuota režisūros kategorijoje?

 

Aktorė Sandra Hüller filmuose „Kryčio anatomija“ („Anatomie d'une chute“, rež. Justine Triet) ir „Interesų zona“ („The Zone of Interest“, rež. Johnathan Glazer). Šiek tiek gaila, kad būtent aktorės kūrybos, kaip pagrindinio filmo „Kryčio anatomija“ sėkmės komponento, įvertinimą paskandino Europos kino akademijos pagrindinių apdovanojimų lietus šiam vienam filmui.

 

Martino Scorsese’s „Gėlių mėnulio žudikai“ („Killers of the Flower Moon“). Tiesiog manau, kad tai svarbiausias šiųmetis meinstryminis didžiojo ekrano pasisakymas. Dėl temos, kruopščiai atkuriamo pasaulio ir filosofinės šio užsiėmimo potekstės, Lily Gladstone vaidmens.

 

„Kritinė zona“ („Mantagheye bohrani“, rež. Ali Ahmadzadeh). Festivaliuose geri filmai iš Irano nėra jokia naujiena, bet liūdnesnio, beviltiškesnio, tamsesnio filmo seniai nebuvau mačiusi. Nuopuolių kronikos.

 

„Puikios dienos“ („Perfect Days“). Sugrįžo tikrasis Wimas Wendersas.

 

Pagaliau prisiruošiau pažiūrėti „Palikimą“ („Succsession“, 2018–2023). Taip, serialai pakeitė istorijos pasakojimo būdą, ji išsitęsia, fragmentuojasi, vystosi šuoliais, tai veikia ir kiną. Bet žiūrėdama šitą serialą kaip niekada dažnai pagalvodavau apie amerikietišką aktorių mokyklą, „metodą“ ir koks jis vis dėlto nepralenkiamas.

 

Tito Lauciaus „Paradas“ mane gelbėja kaskart, kai, atrodo, nebetenku jėgų ar kantrybės. Tada prisimenu, kaip nuoširdžiai Nacionalinės premijos laureatė Rasa Samuolytė per paradą nusispjauna, ir visada truputį palengvėja. Juokingas ir protingas filmas. 

 

Rimanto Oičenkos „Reisas“. Atvejis, kai mėgėjiški kino archyvai dėl asmeniško režisieriaus požiūrio pamatomi iš naujo, atveria gilesnes ir universalesnes prasmes.

 

Europos kino akademijos ir „Eurimage“ apdovanojimas prodiuserei Uljanai Kim, puiki jos kalba ceremonijos metu – tai ir priminimas, kad per trisdešimt metų lietuviškas kinas tapo tokia europietiško kino dalimi, kurios tiesiog neįmanoma nepastebėti ar ignoruoti.

 

Tarp man geriausių filmų yra ir „Gurmaniška aistra“, „Amžiaus skirtumas“ („May December“, rež. Todd Haynes). Žinoma, „Barbė“ – režisierė Greta Gerwig vadovaus kitų metų Kanų festivalio žiuri; festivalis geba kurti intelektinį, neretai visais komponentais prieštaringą turinį.

 

Živilė Pipinytė

 

Filmų, kurie įsiminė, ne tiek ir daug. Svarbiausias kriterijus – gyvas kino jausmas, kurį vis rečiau juntu „sušukuotuose“ ir tvarkinguose repertuaro ar festivalių filmuose. Tą tikrą kino jausmą atpažinau Alice Rohrwacher „Chimeroje“, kur meistriškai suliejama skurdžios dabarties refleksija, didžioji italų kino tradicija ir mitų lygmuo, Angelos Schanelec „Muzikoje“ („Musik“), kurios kadrai – lyg tobulos muzikos garsai, mįslingame Lauros Citarellos „Lygumų ežere“ („Trenque Lauquen“), Pablo Larraíno istoriniame farse „Grafas“ („El Conde“) ir visais požiūriais tobuluose Aki Kaurismäki „Nukritusiuose lapuose“.

 

Įsiminė ir filmai, svarstantys santykius su nesena istorija. Santiago Mitre’s filme „Argentina, 1985“ (2022) apie šimtus tūkstančių tėvynainių pražudžiusios karinės chuntos vadeivų teismą įkvepia finalinis teisingumo triumfas, o Viesturo Kairišo „Sausyje“ – taikliai atkurta sausio 13-osios atmosfera ir sudėtingos ateities nuojauta. Andrejaus Smirnovo „Už mus su jumis“ („Za nas s vami“, 2023) – tikrai ne idealus filmas, bet stalinizmo agonijos atspindžiai vieno Maskvos komunalinio buto gyventojų likimuose padeda suvokti dabartį. Skausmingi klausimai apie Lietuvos menininkus sovietmečiu ir dabar tiksliai sustyguoti Aistės Stonytės „Mamutų medžioklėje“.

 

Buvo ir filmų, sugrąžinančių kino žiūrėjimo malonumą. Pirmiausia tai Park Chan-wooko „Metas išeiti“ („Heojil kyolshim“, 2022) – įmantrus režisieriaus žaidimas su film noir estetika, spalvomis ir kėdėje įkalintu žiūrovu. Weso Andersono „Asteroidų miestas“ („Asteroid City“) – rafinuotas žaidimas istorijų pasakojimo būdais ir istorijos užuominomis. Zhang Yimou „Ties skardžiu“ („Xuan ya zhi shang“, 2021), deja, neprimena ankstesnių didžiojo kinų  režisieriaus dramų – tai tik filmas apie komunistų šnipus, 4-ojo dešimtmečio pradžioje veikiančius Mandžiūrijoje, bet negali atitraukti akių nuo fantastiško grožio žiemos peizažų ar choreografiškų gaudynių apsnigtose Harbino gatvėse. Trầno Anh Hùngo „Gurmaniška aistra“ neįkyriai primena, kad tauta, nevertinanti subtilių jausmų, išsilavinimo ir nesauganti aukštosios kultūros, pasmerkta patriotiškiems didžkukuliams.

 

Greta Vilnelė

 

Įsimintiniausias šių metų filmas – Aki Kaurismäki „Nukritę lapai“. Daugžodžiauti apie naujausią jo filmą nereikia – subtilu, žavu, klasiška.

 

Ne ką mažesnį įspūdį paliko „Scanoramoje“ parodyti klaustrofobiškas João Canijo „Blogas gyvenimas“ („Mal Viver“) ir Virginios Eleuteri Serpieri „Amor“, neįtikėtinai atidus ir kruopštus dabarties ir praeities, faktų ir išsikreipusių prisiminimų filmas-koliažas.

 

Labai džiaugiuosi dėl Marijos Kavtaradzės filmo „Tu man nieko neprimeni“ sėkmės, filmą verta pažiūrėti vien dėl estetikos ir mizanscenų.

 

Vieni filmai svarbūs tik tais metais, kai pasirodo, o kiti peržengia laiką ir paliečia skirtingų kartų atstovus. Šių metų „tinkamu laiku, tinkamoje vietoje“ pažiūrėtas filmas – Chantal Akerman „Iš rytų“ („D’Est“, 1993).

 

Taip pat du nuoširdžiai prajuokinę filmai – Yorgoso Lanthimoso „Prasti reikalai“ („Poor Things“, 2023) ir Dušano Makavejevo „Coca-cola vaikis“ („The Coca-Cola Kid“, 1985), parodytas per režisieriaus filmų retrospektyvą „Skalvijoje“.

 

Linas Vildžiūnas

1. „Chimera“, rež. Alice Rohrwacher

2. „Nukritę lapai“, rež. Aki Kaurismäki

3. „Adamante“ („Sur l’Adamant“), rež. Nicolas Philibert

4. „Anselmas – laiko gaudesys“ („Anselm – Das Rauschen der Zeit“), rež. Wim Wenders

5. „MMXX“, rež. Cristi Puiu

 

Ilona Vitkauskaitė

 

Kaip ir kiekvienais metais, sudarant tokį sąrašą kyla nemažai frustracijos, nes daug filmų tiesiog nemačiau. Net nacionalines premjeras ne visas (vis dar laukiu kino teatruose pasirodant Marato Sargsyano filmo „Bogdanas nenori namo“). Tad labai subjektyviai ir stipriai vyriškoje kompanijoje (daug kartų atsiprašau savęs ir kitų užkietėjusių feminisčių):

 

„Nukritę lapai“ – tiesiog be galo gražus filmas, teigiantis, kad žmonės gali keistis, o meilė išgelbės net labiausiai sužeistą sielą.

 

„Gėlių mėnulio žudikai“ – parodo, kaip tamsa, blogis, persmelkęs pagrindus, ant kurių pastatyta valstybė, taip pat žmonių kasdienį gyvenimą, naikina tai, kas gražiausia; prie ko priveda kitų žmonių dehumanizavimas. Išties puikus Lily Gladstone vaidmuo, ji yra filmo centras ir diktuoja jo ritmą.

 

„Liepsnojantis dangus“ („Roter Himmel“, rež. Christian Petzold) – ironiškas mylimo režisieriaus žvilgsnis į brendimą, kūrybą, pirmąją didžiąją meilę ir save.

 

„Žudikas“ („The Killer“, rež. David Fincher) – minimalistinė veiksmo opera, kurioje filmo estetika, personažas ir ištarmė labai sklandžiai susilydo į viena.

 

„Palikimas“ ir „Lokys“ („The Bear“, 2022) – ryškiausi šių metų serialai, kurie savo scenarijumi, aktorių darbu ir visais kitais atžvilgiais tikrai nenusileidžia didžiajam ekranui.

 

„Tu man nieko neprimeni“ – ne, tai nėra filmas, kažką stipriai manyje supurtęs, „palietęs“, jis pernelyg tvarkingas, kad taip paveiktų. Tačiau įsimena savo atmosfera, operatoriaus darbu (Laurynas Bareiša).

 

„Uogos“ – išties imponuoja Vytauto Katkaus žvilgsnis į pasaulį.

 

„Desperatiškas gyvenimas“ („Desperate Living“, rež. John Waters, 1977) – filmą pamačiau per „Kreivių“ atidarymą ir labai apsidžiaugiau. Taip, blogo skonio viršūnė, taip, labai nepolitkorektiškas, kitus žeidžiantis ar net traumuojantis, tačiau man dar kartą parodė, kaip sveika pasijuokti patiems iš savęs, nes humoras – vienintelis mūsų ginklas. Na, ir pavadinimas iškalbingas...