Kinas
Lietuvos kino ekranuose pasirodo vienas laukiamiausių šių metų filmų – Celine Song „Praėję gyvenimai“ („Past Lives“, JAV, 2023). Tai pasakojimas, kuriame susilieja meilės trikampio, dvigubos – amerikietiškos ir korėjietiškos – tapatybės, neišnaudotų gyvenimo galimybių motyvai. Režisierė, dramaturgė ir scenaristė Celine Song gimė 1989 m. Pietų Korėjoje, JAV studijavo psichologiją ir dramaturgiją. „Praėję gyvenimai“ – jos kino debiutas. Spausdiname interviu su režisiere fragmentus.
Kiek jūsų filmas yra autobiografiškas?
Nusprendžiau rašyti šią istoriją, kai mane sugalvojo aplankyti mylimas vaikystės draugas iš Korėjos. Tada jau kelerius metus buvau kartu su vyru amerikiečiu, gyvenau Niujorke. Ir staiga atsidūriau tarp dviejų vyriškių iš skirtingų pasaulio pusių, ir nė vienas jų nekalbėjo kito kalba. Tapau vertėja, ryšininke. Be to, jie neturėjo jokios kitos priežasties susitikti – tik mane. Susitikimas buvo toks neįprastas, tad pamaniau, kad apie jį galima sukurti filmą. Parašiau scenarijų, kuriame (tai pabrėžiu) esama fikcijos elementų, tai nėra gryna autobiografija.
Filmas prasideda scena Niujorko bare. Pagrindinė herojė Nora sėdi su vaikystės draugu Hae-Sungu ir vyru Arturu. Kamera rodo juos tris, bet girdėti netoliese sėdinčių žmonių balsai. Jie svarsto, kas gali sieti tuos tris žmones, kas yra kas tame trikampyje.
Taip, buvau lygiai tokioje pat situacijoje ir jaučiausi taip, tarsi būčiau peržengusi laiko, erdvės, kalbos, kultūros ribas. Tame bare įvyko kažkas ypatinga, kas giliai įstrigo į atmintį. Būtent pasitelkusi šią konkrečią situaciją ir norėjau kurti filmą.
Svarbus „Praėjusių gyvenimų“ motyvas yra sąvoka inyeon. Filmo herojai daug apie tai kalba.
Rytiečių suvokimu, inyeon yra kažkas, kas tau atsitinka ir to negali sustabdyti, turi išmokti tai priimti. Beje, tai ne tik korėjietiška sąvoka, ji paimta iš budizmo filosofijos, yra žinoma Kinijoje, Indijoje, Japonijoje, Tailande. Vadovaujantis ja, kiekvienas kontaktas su žmogumi, kiekvienas susitikimas yra ypatingas ir reikšmingas, todėl ir norime būti vieni su kitais geresni bei padoresni. Pavyzdžiui, kai Korėjoje tau kas nors netikėtai paduoda stiklinę vandens, pusiau juokais sakoma, kad taip yra būtent dėl inyeon. Bet yra ir gilesnė prasmė, apie kurią kalbama filme. Ji susijusi su tau skirtu asmeniu. Kas nors atsiduria tavo kelyje, nes greičiausiai tą asmenį sutikai per ankstesnius įsikūnijimus. Pagal inyeon koncepciją, mūsų dabartinis „aš“ ir žmonės aplink mus yra sujungti su visais mūsų ankstesniais gyvenimais. Reikia aštuonių tūkstančių buvimų, inyeon sluoksnių, kad atsirastų dviejų žmonių ryšys visam gyvenimui.
Jei pasakyčiau, kad „Praėję gyvenimai“ yra apie neišsipildžiusią meilę, kuri gauna šansą atgimti, ar sutiktumėt su tokiu teiginiu?
Tarp dviejų Korėjoje gyvenančių vaikų įvyko kažkas svarbaus, didelio. Bet kas? Jie buvo atskirti per jauni, kad stipriai pamiltų, tačiau... Bet kokiu atveju, kai Hae-Sungas po dvidešimt ketverių metų atvyksta į Niujorką, Nora yra laiminga Arturo žmona. Trijų herojų susitikimas man atvėrė galimybę subtiliai ir netradiciškai parodyti imigrantės patirtį. Taip pat norėjau parodyti žmones, kurie daug stengiasi, kad traktuotų vienas kitą kaip suaugusius ir tarpusavio santykiuose nestatytų savęs į pirmą vietą. Dievinu romantines komedijas ir romantines dramas, bet manau, kad suaugę žmonės jose dažnai elgiasi kaip maži vaikai. Mano filme Arturas ir Hae-Sungas nėra konkurentai. Jie stengiasi suprasti ir priimti tai, kas vyksta jų gyvenime. Ypač Arturas elgiasi neįtikėtinai empatiškai ir suteikia žmonai erdvės dorotis su skaudžiais jausmais.
Jūsų filmas kalba ne tik apie neišsipildymą, bet ir apie poreikį užbaigti tam tikrus gyvenimo etapus.
Nesuvokiu „Praėjusių gyvenimų“ kaip tragedijos. Susitikę po daugelio metų, jau kitomis aplinkybėmis, Nora ir Hae-Sungas gavo tai, ko jiems iš tikrųjų reikėjo, tiksliau, galimybę uždaryti tam tikras duris. Nora metų metais tildė savyje mažą mergytę, kurią kadaise paliko Korėjoje, bet atėjo momentas, kai pajuto, kad privalo ją pripažinti ir su ja atsisveikinti. Tai liūdna, nes kiekvienas turime tik vieną gyvenimą ir reikia priimti sunkius, kartais skausmingus sprendimus. Vienas pasirinkimas uždaro priešais tave kitus. Tai taip pat įdomus momentas Arturui, kuris apsilankius Hae-Sungui pažino tą savo mylimosios dalį, apie kurią iki tol neturėjo supratimo.
Kaip manote, kas dabar būtumėte, jei būtų tekę likti Pietų Korėjoje?
Kaip ir filmo Nora, išvykau iš Korėjos dvylikos metų. Iš pradžių gyvenau Kanadoje, Toronte, paskui JAV, Niujorke. Taigi, tai buvo ne mano, o tėvų sąmoningas sprendimas emigruoti. Kadaise dažnai mintimis grįždavau į Korėją ir įsivaizduodavau, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas ten. Ar būčiau laiminga? Ar turėčiau tokias pat galimybes įgyvendinti savo norus?
Tačiau manau, kad tai neteisinga. Turime tik vieną gyvenimą, bet kartu tai ne iki galo tiesa. Man atrodo, kad filmo poveikis slypi ne prarastos meilės siužete, bet situacijoje, į kurią patenka herojė. Tam tikra prasme galima kalbėti apie alternatyvius gyvenimus. Hae-Sungas pažinojo kitą Norą nei ta, kurią myli jos vyras. Jis tikrai žinojo kažką, ko Arturas niekad nesugebės suprasti ir suvokti. Tai lyg pamatyti kitos epochos savo atvaizdą. Dabar esminis klausimas – ar asmuo, kuriuo buvau praeityje, vis dar egzistuoja?
Tapatybė – tai nesiliaujanti permaina. Žinoma, per kalbą, žodžius bandome ją nuolat tvarkyti, dėlioti etiketes, kas esame, bet tai tuščios pastangos. Visada esame kažkur tarp, procese. Pažįstu žmonių, kurie kilę iš Teksaso ir persikėlė į Niujorką. Jie iki galo nesijaučia teksasiečiais ar niujorkiečiais. Nei ten, nei čia nesijaučia namie. Yra būtent „tarp“. Kaip aš, kaip Nora.
Filme pasakojate daugiausia asmeninę istoriją, kurią įkūnija pagrindinius personažus vaidinantys aktoriai Greta Lee ir Tea Yoo. Ar daug kalbėjotės apie jausmus?
Manau, režisieriaus darbo dalis yra pastangos, kad projekte dirbantys aktoriai suprastų jo viziją. Nebūtume galėję pradėti filmo, kalbėdami skirtingomis kalbomis. Svarbus uždavinys buvo palikti aktoriams vietos, kurią jie užpildytų savo siela ir talentu, bet mano vizijos rėmuose. Nebuvo kalbos, kad viskas būtų taip, kaip parašyta scenarijuje. Man labiau rūpėjo perteikti jausmus: ką patiria herojai, kai sutinka jiems artimą žmogų, kurio nematė daug metų? Mano akimis žiūrint, tai lyg pamatyti dvasią: viena vertus, pajunti neįsivaizduojamą džiaugsmą, kita vertus, tai ir truputį baugina. Kiekvienas mūsų, ko gero, patyrė kažką panašaus ir žino tokias būsenas, bet kartu kiekvienas jas išreiškia savaip.
Taip susiklostė, kad Greta Lee gimė Los Andžele, imigrantų iš Korėjos šeimoje. Hae-Sungą suvaidinęs Teo Yoo gimė ir užaugo Vokietijoje, bet vedęs korėjietę jau daug metų gyvena Seule. Kiekvienas jų daug žino apie gyvenimą dviejose kultūrose ir dviejose kalbose, bet pirmiausia apie erdvę tarp jų. Kalbėjomės apie sceną bare. Joje Nora mokosi susikalbėti su Heo-Sungu, kai šalia sėdi Arturas. Jie visi tuo momentu atsiduria visiškai naujoje situacijoje ir mokosi bendrauti vienas su kitu.
Vis dėlto man svarbiausia kas kita – būdas, kaip abu vyrai suvokia Norą, kaip į ją reaguoja, bet tai visiškai nekeičia jos požiūrio į save. Vadinasi, Norai pavyko išsaugoti tapatybę. Kitaip tariant, ji turėjo pakankamai daug jėgų, kad ją išsaugotų. Ir man tai labai svarbu.
Tačiau kalbėdamasi su pažįstamais, kurie matė jūsų filmą, supratau, kad jiems tai greičiau melodrama – pasakojimas be laimingos pabaigos. Ar sutinkate?
Man patinka vertinti filmą kaip pasakojimą apie tris atsisveikinimus. Du iš jų yra blogi, vienas – geras. Pirmieji įvyko, kai herojai dar buvo vaikai. Tai blogi atsisveikinimai, nes vaikai atsisveikinti nesugeba. Lyg niekur nieko pasakys vienas kitam „iki“, ir tai viskas, ką jie gali padaryti. Kitas atsisveikinimas po dvylikos metų taip pat nesuveikė, nes tarp Noros ir Hae-Sungo atsirado kažko didesnio galimybė. Tačiau jie taip toli vienas nuo kito, kad tai nebeturi prasmės, jie turi atsisveikinti, bet sužeidžia vienas kitą. Po daugelio metų ateina paskutinis atsisveikinimas. Sugrįžtame į jų vaikystės laikus, nes gal tas atsisveikinimas turėjo įvykti tada, prieš dvidešimt ketverius metus. Kai Nora verkia, ji greičiausiai apverkia gyvenimą, kurio negalėjo nugyventi, bet taip pat ji pagaliau gali atsisveikinti su ta mergaite savyje, kurią prieš kelis dešimtmečius paliko Korėjoje. Ji sugeba užbaigti vieną svarbų savo gyvenimo skirsnį.
Filme nuskamba teiginys, jog reikia atsisakyti vienų dalykų, kad gautum kitus. Jums toks požiūris artimas?
Kai vyksta radikalios permainos, pavyzdžiui, keičiame gyvenamąją vietą, dažniausiais to reikia, nes už to slypi konkretūs motyvai. Norime kažko pasiekti, įgyti, nors kartu kažką paliekame. Man įdomus tas dualumas, bet su juo susiję daug prieštaravimų. Mėgstu apie tai galvoti vaikystės ir to, kas suaugusiame žmoguje liko iš vaiko, kontekste. Dabar sėdime kino festivalyje, kalbamės apie „Praėjusius gyvenimus“, bendraujame kaip profesionalai, bet kartu ir jūsų, ir mano viduje tūno mažas vaikas. Puiku, kad čia nėra mūsų tėvų arba ko nors, kas mus gerai pažįsta, nes tada vaikas iš mūsų greičiausiai išeitų (juokiasi). Tai, kokie dabar esame žmonės, susideda iš visos mūsų patirties ir visų momentų, kai turėjome kažko atsisakyti, kad gautume kažką kita. Juk yra priežastis, kodėl atsidūrėme čia. Geras pavyzdys gali būti pasaulinės „Praėjusių gyvenimų“ premjeros akimirka Sandanso kino festivalyje. Ten pirmąkart rodžiau filmą pasauliui. Pamenu, stovėjau už scenos, laukdama, kada pakvies išeiti. Jaučiausi keistai, nes iki tol filmas buvo tarsi mano paslaptis, o dabar kiekvienas ją sužinos. Jaučiau, kad prarandu privatumą, intymumą. Bet gaunu lygiai taip pat, o gal ir labiau vertingą patirtį – galėsiu pamatyti, kaip kiti žmonės, iš kitų kultūrinių sluoksnių, kalbantys kita kalba, susijungs su šia kameriška, asmeniška istorija. Tai kažkas absoliučiai gražaus.
Pagal „Kino“ ir „Zwierciadlo“ parengė Kora Ročkienė
