Kinas
Weso Andersono filmų braižas – iškart atpažįstamas, dažnai kopijuojamas, įkvepiantis interjerus, baldus, netgi turintis savo muziejų. Žiūrėdama Andersono filmus visuomet prisimenu Susan Sontag raginimą neskirti stiliaus nuo turinio, tačiau vertindama pastaruosius jo filmus sunkiai išlaikau šį balansą. Panašios mintys aplanko žiūrint ir naujausią trumpametražių Andersono filmų kvartetą, neseniai pasirodžiusį „Netflix“ platformoje: „Nuodai“ („Poison“), „Žiurkių gaudytojas“ („The Rat Catcher“), „Gulbė“ („The Swan“) ir „Stulbinanti Henrio Sugaro istorija“ („The Wonderful Story of Henry Sugar“).
Šie keturi filmai – garsiojo valų vaikų rašytojo Roaldo Dahlo novelių adaptacijos. 2021 m. „Netflix“ įsigijo Dahlo kūrybinio palikimo ekranizavimo teises, tad šių istorijų pasirodymas platformoje nėra netikėtas. Dahlas ir Andersonas, regis, skirti vienas kitam – kiek ekscentriški, atidūs kasdienybės tragikomiškumui, randantys fantasmagoriškų detalių kasdieniškose situacijose, tokiose kaip kenkėjų naikinimas ar vaikų žaidimai.
Andersonas sakė, kad „Stulbinanti Henrio Sugaro istorija“ jį patraukė Dahlo pasitelkiama matrioškos struktūra – istorija istorijoje. Išties, tai sudėtingiausias kvarteto filmas. Turtingas dendis Henris Sugaras (Benedict Cumberbatch) randa Kalkutos gydytojo Čaterdžio (Dev Patel) dienoraštį apie Imdadą Chaną (Ben Kingsley), žmogų, galėjusį matyti be akių. Po ilgų istorijos vingių Sugaras nutaria šį talentą panaudoti altruistiniams tikslams. „Nuodai“ ‒ daugiausiai lig šiol kino ekranui adaptuota novelė iš šios selekcijos (ją ekranizavo net Alfredas Hitchcockas) – pasakoja apie gyvatės gaudymą postkolonijinėje Indijoje, o „Žiurkių gaudytojas“ nukelia į Didžiąją Britaniją, kur žiurkių naikinti iškviečiamas itin ekscentriškas jų gaudytojas (Ralph Fiennes). „Gulbė“ – istorija apie du vaikus, kurie tyčiojasi iš trečiojo, jautraus, paukščius mylinčio berniuko.
Andersonas kvarteto filmuose toliau rodo susidomėjimą teatru ir kvestionuoja kiną kaip naratyvinę formą. Visus filmus vienija aktoriaus Ralpho Fienneso įkūnytas Dahlo autoriaus-naratoriaus personažas. Nuolatos pabrėžiama, kad iš tiesų yra dirbama su tekstu, – mizanscenose aktorių ansamblis komentuoja veikėjų emocijas, o kartais ir veiksmus. Žiūrovas kviečiamas pasitelkti vaizduotę, pavyzdžiui, žiurkių gaudytojui teigiant, kad rankose jis laiko stipriausių pasaulyje žiurkių nuodų dėžutę, ši nėra parodoma; analogiškai, jam iš kišenės išsitraukus didelę žiurkę, o kitoje rankoje laikant ją medžiojantį šešką, jų grumtynės nėra rodomos – žiūrovas kviečiamas patikėti ir įsivaizduoti. „Ar norite pamatyti kažką, kuo, nepamatę savo akimis, nepatikėsite?“ – klausia žiurkių gaudytojas, ir tai galėtų būti klausimas, adresuojamas tiesiogiai žiūrovams.
Norisi paminėti ir paties Roaldo Dahlo figūros problematiką. Dahlas, vaikų mylimas autorius, pastaruoju metu linksniuojamas antisemitizmo, rasizmo, seksizmo kontekstuose dėl savo pasisakymų ir stereotipų, atsispindinčių jo knygose. „Puffin Books“ paskelbė, kad naujuose jo knygų leidimuose tam tikri žodžiai bus keičiami, – ši žinia pasitikta įvairiai, ją vertinant tiek kaip pažangą, tiek kaip cenzūrą. Andersonas renkasi šios problematikos nenagrinėti ir nekelti klausimų apie Indijos postkolonijinį kontekstą, susikoncentruodamas į nuodų alegoriją. Vis dėlto kone visi jo adaptuotų istorijų veikėjai yra groteskiškos karikatūros, besimėgaujančios savo betiksliu žiaurumu ir taip tarsi atskleidžiančios Dahlo dvilypumą – groteską, slypintį po stebuklų kupinomis istorijomis.
Nors filmų pasakojimas itin supaprastintas, rekvizitas, nusidažęs pažįstamu Andersono gelsvu koloritu, – paradoksalus. Kaip įprasta, puikiai apskaičiuotas ir sukonstruotas, primena tiek „Šaunųjį poną Lapiną“ (2009), tiek „Prancūzijos kronikas iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“ (2021). Čia vėl primenamas teatrališkumas – nuolat pasirodo pagalbiniai darbuotojai, atidarantys duris ir surenkantys nebereikalingą rekvizitą.
Nors „Gulbė“ atrodo paprasčiausias iš šių filmų, kartu jis pats paveikiausias. Ruperto Friendo pasakojama istorija – humanistinė ir idealistinė, turinti tragišką, kone stebuklingą pabaigą. Žmogiškasis ryšys – būtent tai, ko pristinga kitiems filmams, žibantiems savo fantasmagorija ir techniniu įgyvendinimu. „Stulbinanti Henrio Sugaro istorija“ pasakoja, kaip, išmokus nuspėti lošimų baigtį, protagonistui tapo nebeįdomu lošti, nes nebeliko rizikos. Panašus jausmas apima stebint Andersono pastarųjų metų kūrybą, kurioje tobulinama forma, tačiau plonėja siužeto linijos, veikėjams slepiantis po režisieriaus garsių aktorių ansamblio vardais. Taip, šias, kaip ir kitas, Andersono istorijas galime skaityti tarsi meilės laiškus laikmečiams, šalims, tam tikroms pasakojimo formoms, tačiau anapus formos lieka turinio klausimas, netrukdantis daugybei Andersono talento gerbėjų. „Gulbė“ vis dėlto parodo šių dviejų polių harmoniją.
