„Nepatogaus kino“ programos sudarytojai rekomenduoja

Spalio 12–29 d. vyksiantis festivalis „Nepatogus kinas“ parodys daugiau nei 50 filmų žmogaus teisių, politikos, aplinkosaugos ir socialinėmis temomis. Tradiciškai paprašėme festivalio programos sudarytojų „7 meno dienų“ skaitytojams pristatyti po kelis labiausiai įsiminusius filmus.

Vladas Rožėnas

„Rožava“ („Rojek“, rež. Zaynê Akyol, 2022)

„Lenkiškos maldos“ („Prawy chlopak“, rež. Hanka Nobis, 2022)

„Ąžuolų vienatvė“ („Vergiss Meyn Nicht“, rež. Fabiana Fragale, Kilian Kuhlendahl, Jens Mühlhoff, 2023)

Kinas kaip medija man visuomet glaudžiausiai siejosi su galimybe nugyventi kitus gyvenimus. Tokia, ko gero, yra dažniausia pirmosios meilės ekranui priežastis – jis leidžia pabūti elfu, robotu, ateiviu ir bet kuo kitu, ką tik nubraižo kūrėjų fantazija. Tuo kinas geba išlaisvinti iš savęs paties. Žinia, literatūra ar teatras gali padaryti kai ką panašaus, bet tik panašaus. Esminis dėmuo, leidžiantis kine betarpiškesnį susitapatinimą, – vaizdas. Viena yra perskaityti apie kitą pusę, bandyti ją suvokti ar reflektuoti ir visai kas kita – ją pamatyti.

Dokumentinio kino patirtis, be abejo, kitokia negu vaidybinio. Juo labiau žmogaus teisėms skirto dokumentinio kino. Šių metų „Nepatogaus kino“ programoje atkreipčiau dėmesį į kelis filmus, skirtus „tapimui kitu“. Vargu ar mūsų festivalio atveju šis susitapatinimas bus malonus, kaip tapimas kino princu ar magu. Jo paskirtis – visai kitokia. Jis siekia ne perduoti patirtį, bet suteikti balsą, išvaizdą, jausmą tam, ką paprasčiau ignoruoti. Tam, kas iš šalies atrodo taip keista, jog lengviau pasukioti prie piršto smilkinį ir iš viso apie tą klausimą nemąstyti.  

Ekstremaliausias pavyzdys – „Rožava“, rodanti pokalbius su teroristais. „Islamo valstybės“ (ISIS) nariams čia suteikiama galimybė papasakoti, kodėl jie pasirinko tokį kelią. Daugelis jų didelio gailesčio nerodo ir persigalvoti nesiruošia. Sau jie yra religinio, egzistencinio karo dalyviai, kalėjimas jų negąsdina, vakariečių kritika – juo labiau.

Filmo prieiga kelia be galo nepatogų klausimą – ar naikinimas nusipelno būti išklausytas? Būtų galima pagrįstai teigti, kad teroristinė ar rasistinė ideologija klesti nuo dėmesio – bet kokio dėmesio – ir todėl jos priešas yra ne garsi kritika, o ignoravimas. Ar nereikėtų ISIS niekada nesuteikti balso? Kita vertus, tik išgirdus kitą pusę įmanoma suvokti, iš kur ji atsiranda, kodėl auga, ką reiškia savo nariams. Tik žinant, kur veda kelias, įmanoma jį pašalinti.

„Lenkiškų maldų“ kita pusė – nuosaikesnė ir mums kur kas artimesnė. Pagrindinis filmo veikėjas Antekas yra nacionalistas, griežtas LGBTQ+ bendruomenės priešas ir celibatui atsidavęs katalikas. Jam ši ideologija – vienintelis būdas apsaugoti Lenkiją nuo susinaikinimo.

Vieną dieną Antekas įsimyli. Ir staiga ima dvejoti, ar įsitikinimai tikrai buvo tvirti pamatai, ar greičiau – sienos, kurios atitraukia nuo pasaulio. Gal į pasaulį verčiau žvelgti su meile ir atjauta, net kai jo iki galo nesupranti?

Žaliosios programos „Ąžuolų vienatvė“ susitapatina su klimato aktyvistais. Jau pirmoje filmo scenoje pagrindinis veikėjas, kurio kamera ir bus žiūrovo akis, miršta. Miško apsaugojimas nuo kirtimų protestuotojų grupei yra virtęs karine apgultimi, kuri, kaip tikra apgultis, galiausiai pareikalauja aukų.

Vis dėlto „Ąžuolų vienatvės“ klausimas – platesnis negu vieno veikėjo ar vieno miško likimas. Tai mūsų laikų aktyvizmo refleksija. Šūkiai ant plakatų yra paprasčiausias metodas išreikšti pilietinį nepritarimą. Paprasčiausias ir, deja, ne visada efektyvus. Nei taršos, nei klimato kaitos problemos prie tikro sprendimo ir toliau neartėja. Kokie belieka veiksmai? Pasiduoti. Arba perkurti savo kasdienybę taip, kad protestas virstų ne šalutiniu, bet esminiu, kasdieniu, jei reikia, įstatymus laužančiu pasirinkimu.

Eva Sinicaitė

Interaktyvus virtualios realybės žaidimas „Okawari“ (rež. Landia Egal ir Amaury La Burthe, 2022)

Virtualios realybės filmas „Plastisapiens“ (rež. Miri Chekhanovich, Edith Jorisch, 2022)

Kino istorijoje dokumentinių filmų kūrėjai dažnai pasižymi kaip inovacijų pionieriai, pirmiausia pritaikantys naujas technologines galimybes. Dokumentikai priklauso pirmasis spalvotas, garsinis filmas, sinchroniško garso įrašymo, judančios kameros panaudojimas. Bet, kaip yra pasakęs astrofizikas Aurelienas Barrault, technologijos dažnai veikia ne „kodėl?“, o „kodėl gi ne?“ principu. Ar tai, kas nauja, automatiškai vertinga? Ne, tačiau dokumentika visuomet glaudžiai susijusi su tikrove ir, ko gero, yra įpareigota ją atspindėti. Todėl kai vis didesnė dalis mūsų kasdienybės persikelia į virtualią erdvę, tai matome ir kine.

Šiais metais pirmą kartą „Nepatogaus kino“ programoje, o ir apskritai Lietuvoje, bus pristatoma išplėstinės realybės (XR) kūrinių programa – „NK-Interactive“. Be to, kad šie kūriniai jau pristatomi Kanuose, Venecijoje, XR medija ypač susijusi su dokumentika – didžiausias pasaulio dokumentinių filmų festivalis IDFA jau daugiau nei 10 metų veikia kaip tam tikras XR kūrėjų inkubatorius. Galbūt tai nėra dokumentika pagal tiesioginį apibrėžimą, bet verta prisiminti vieno iš dokumentikos pionierių Johno Griersono apibūdinimą: dokumentika yra kūrybiška tikrovės traktuotė.

Išplėstinėje realybėje kūrėjas pirmiausia kuria ne filmą, o naują virtualų pasaulį. Čia žiūrovui išnyksta mediatoriaus įspūdis, kuriama realaus buvimo iliuzija, patirtis įgauna pirmojo asmens pobūdį. XR leidžia įsikūnyti į kitą kūną ar akimirkai virsti beformiu, belyčiu, beviečiu – virtualiu. Tai ne tik simbolinis, bet ir fenomenologinis pokytis – iš žiūrovo tampama dalyviu.

„NK-Interactive“ programoje išsiskiria kūrinys „Okawari“, kuriame susijungia virtuali realybė, žaidimas ir tikrovė. Kūrinys kviečia į virtualią gastronominę patirtį, kai varžomasi su kitais dalyviais japoniško izakaya restorano degustacijoje. „Okawari“, išvertus iš japonų kalbos, reiškia „dar vieną porciją“. Šios patirties kūrėjai žaidimo principą grindžia dviem stipriais dopamino išskyrimo dirgikliais – vartojimu ir varžymusi. Dalyviui čia nėra jokių ribų, tik vienas tikslas – suvartoti kuo daugiau. Žaidėjas įtraukiamas į azartišką kvaitulį, kai veiksmai neturi pasekmių. Smagi žaidybinė patirtis atveda prie finalo, kuriame įsiveržia tikrovė. Ši, rodos, užklumpa visiškai netikėtai ir kviečia pamatyti, kaip nerūpestingai mes tolstame nuo realybės.

Šiandieninė žmogaus būsena atsispindi ir VR filme „Plastisapiens“. 2022 m. pirmą kartą mikroplastiko rasta žmogaus kūne. Ar patys tapome savo įkaitais? Kūrinyje derinamas žmogaus ekologinis nerimas dėl ateities ir kūniška meditacija, siekiant visiško atsipalaidavimo. Žiūrovas čia patenka į spalvingą dirbtinį pasaulį ir įsikūnija į virtualų plastisapiens kūną. Bet kiek jis tolimas nuo realaus?