Kinas
2006 m. mirusio diktatoriaus Augusto Pinocheto šmėkla vis dar persekioja Čilę, jau vien dėl to, kad nepaprastai žiaurios chuntos lyderis niekada nebuvo nuteistas už savo nusikaltimus. Pinocheto gyvenimas – medžiaga daugeliui filmų, pradedant klastingu perversmu prieš tuometinį prezidentą Salvadorą Allende, geopolitiniais ryšiais su Margaret Thatcher vadovaujama Didžiąja Britanija ir baigiant nežabota korupcija. Tačiau iki šiol nė vienas režisierius nedrįso imtis filmo apie jo gyvenimą. Pablo Larraíno „Grafas“ („El Conde“, Čilė, 2023, „Netflix“) – pirmas toks bandymas.
47 metų Larraínas su Pinocheto režimu yra susijęs, galima sakyti, kraujo ryšiais. Visų pirma jo tėvas, politikas Hernánas Larraínas, vadovavo dešiniojo sparno Nepriklausomos demokratinės sąjungos partijai, žinomai dėl paramos diktatoriui. Filme „Tony Manero“ (2008) režisierius parodė, kaip gyvenimas totalitarinėje visuomenėje žmones nuodija ir veda į beprotybę. Dar niūresniame „Post mortem“ (2010) patologo akimis vaizdavo Čilės prezidento Salvadoro Allende’s nuvertimą. „Ne“ (2012) pasakojo apie paradoksalų 1988 m. referendumą, užbaigusį Pinocheto valdymą. Tačiau sukurti visavertį diktatoriaus portretą jis ryžosi tik dabar, po ilgos pertraukos, kai nebedirbo anglakalbiame kine.
Larraínui sugrįžti į savo kelią galėjo padėti du iš esmės nesėkmingi tarptautiniai filmai – „Džeki“ su Natalie Portman apie Jacqueline Kennedy ir „Spencer“ su Kristen Stewart apie princesę Dianą. Temperamentingas ir ekscentriškas „Grafas“ yra šių distiliuotų, politiškai korektiškų ir sentimentalių biografinių filmų priešingybė.
Larraínas paverčia diktatorių nemirtingu vampyru, gimusiu Prancūzijoje, kur jis buvo Prancūzijos revoliucijos liudininkas, o vėliau pasisako už bet kokios naujos revoliucijos sunaikinimą. Taigi per daugybę aplinkkelių ir kruvinų karų jis atsiduria Čilėje, kur iš pavogtų turtų susikuria sau šiek tiek per daug patogias sąlygas.
Filme „Grafas“ Larraínas vaizduoja jau nebeturintį jėgų vampyrą, beviltišką seną vyrą, merdintį pragaro pasaulyje, kurio kūrėjas jis pats buvo. Tačiau tikslas – sukelti ne gailestį, bet pasibjaurėjimą jo apgailėtina egzistencija. Larraínas bando susidoroti su Pinocheto dvasia, pasitelkdamas humorą kaip sidabrinę kulką.
Be vampyro Pinocheto, šioje satyroje apie Čilę taip pat pasirodo Margaret Thatcher. Kodėl tokia pasaulinė perspektyva?
Tai atveria istoriją apie Pinochetą ir iš tiesų pakeičia filmo perspektyvą. Mes, čiliečiai, žinome, kaip apie mūsų šalį kalbėjo tokie žmonės kaip Richardas Nixonas ir Henry Kissingeris. Tokias šalis kaip Čilė jie laikė mažomis valstybėmis, su kuriomis galima žaisti, mėtyti ant jų bombas ar žlugdyti ekonomiką – daryti bet ką, kad tik išstumtų socializmą iš mūsų regiono. Pinochetas suvaidino svarbų vaidmenį, iš dalies dėl savo indėlio į Folklandų karą. Man kelia nerimą šis žeminantis požiūris į Čilę. Jis įdomus, nes taip pat tinka ir šiandieniniam pasauliui, parodo, koks absurdiškas šiaurinio pusrutulio požiūris į kitą pasaulio dalį.
O koks Čilės požiūris? Kaip jūsų tėvynainiai vertina Pinocheto palikimą?
Negalime į tai žiūrėti pro pirštus, nes vis dar nematyti pabaigos. Pinochetas mirė laisvas, nenubaustas ir tapęs milijonieriumi. Dėl šio nebaudžiamumo jis tapo nemirtingas, o tai ir yra šio filmo esmė. Neseniai pasirodžiusiame Santiago Mitre filme „Argentina, 1985“ labai gerai parodyta, kaip Argentinos žmonės sugebėjo patraukti savo nusikaltėlių lyderius atsakomybėn ir juos įkalinti. Tai sukėlė teisingumo jausmą ir padėjo suvokti, kad tokie dalykai daugiau niekada neturi pasikartoti. „El pacto del nunca jamás“, kaip jie sako, „niekada daugiau“. Taigi mes to neturime. Dėl šios priežasties Pinochetas tebegyvena toliau ir dėl to Čilė tebėra sugriauta šalis.
Netgi naujosios protesto kartos polėkis „Grafe“ vertinamas skeptiškai. Ar Čilė pasmerkta kartoti istoriją?
Tai, kas vyksta Čilėje, yra specifinė šios šalies problema. Kartu matome, kad tas pat vyksta įvairiose kitose vietose. Pasakysiu taip: fašizmas – tai ne tik rėkiantis vyras su svastika ant rankos. Jis įgauna ir apgaulingesnių formų. Jis prasideda nuo juoko, paskui žaidžia baime, kad baigtųsi smurtu. Tokią eigą matome daugelyje šalių. Visi turėtume tai įsisąmoninti.
Filme nuolat žaidžiama mintimi, kad istorija kartojasi – pirmą kartą kaip tragedija, o antrąjį kaip farsas. Kaip vertinate šią įtampą tarp satyros ir pesimizmo? Tarp humoro ir pykčio?
Tai, kad pasirinkome satyros kelią, buvo lemiamas veiksnys, dėl kurio apskritai ryžomės kurti šį filmą. Pinochetas niekada nebuvo vaizduojamas vaidybiniame kine, apie jį nėra filmų ar serialų, niekas niekada nėra taip į jį nukreipęs kameros. Satyra buvo geriausia strategija, nes nepalieka vietos empatijai. O ko nenorime, tai jausti empatijos Pinochetui. Tai puikiai suprato Stanley Kubrickas, sukūręs filmą „Daktaras Streindžlavas, arba kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“ (1964), kuriame apmąstė Antrąjį pasaulinį ir Šaltąjį karą. Tai įžūlus filmas, jame plačiai skamba juokas. Nervingas juokas, savotiškas bevardis juokas, kuris man atrodo labai įdomus.
Daugelis jūsų ankstesnių filmų susiję su Pinochetu. Ar buvo neišvengiama, kad vieną dieną susitelksite būtent į jį?
Galbūt, bet, tiesą sakant, aš nesitikėjau, kad šis filmas pasirodys. Viskas prasidėjo nuo Pinocheto su apsiaustu vaizdo. Per pandemiją reguliariai skambinau scenaristui Guillermo Calderónui ir istorija ėmė vystytis. Staiga atsirado scenarijus, o „Netflix“ susidomėjo filmo gamyba. Tuomet pagalvojome: fuck it, mes tiesiog tai padarysime.
Tai labai primena jaunatvišką „Emos. Piromanės“ (2019), kurios pagrindiniai veikėjai aistringai priešinasi sistemai, energiją. Tai filmas apie naujos pradžios liepsną, o letargiškesnis „Grafas“ – apie užsitęsusią pabaigą. Kaip vertinate šią energijos kaitą?
Tai filmas apie žmones, manančius, kad išgyvena sunkų laikotarpį. Ypač Pinochetas, kuris vadinamas vagimi. Galite jį vadinti žudiku, jam dėl to nekyla jokių problemų, bet vagis jam per didelis akibrokštas. Tai absurdiškas juokas, nes jis yra vagis, tai faktas. Žmonės jį palaikė iki galo, kol paaiškėjo, kad jis iš jų vogė, – tai iš tikrųjų pernelyg beprotiška, kad būtų galima nusakyti žodžiais.
Atsakant į jūsų klausimą kitaip: mums buvo įdomu žaisti su archetipine vampyro idėja. Paprastai tai romantiškas personažas, ieškantis amžinosios meilės. Kažkas, kas dažnai taip pat mėgaujasi savo nemirtingumu. Mes norėjome tai apversti. Parodėme egzistencinę krizę, kai vampyras bando išsivaduoti iš savo paties prisiminimų. Žmogus, kuriam du šimtai penkiasdešimt metų nusikaltimų guli kaip svarmuo ant pečių. Būtent tai turėtų atsispindėti filme.
Taip pat turime pakalbėti apie jūsų ketinimus, susijusius su operatoriaus darbu ir vizualine filmo estetika.
Edwardas Lachmanas yra meistras, su kuriuo susipažinau prieš daugelį metų ir su kuriuo visada norėjau dirbti. Nebuvo lengva rasti tinkamą progą. Jis atvyko į Čilę filmuoti kartu su mumis, o tai buvo labai svarbu šiam filmui. Dėl dviejų priežasčių. Viena, žinoma, estetinė pusė. Norėjome išgauti tinkamo tono bei emocijų vaizdus ir sukurti šią nespalvotą pasaką, kuri yra nuoroda į kitus filmus, bet kartu savarankiškas tokio pobūdžio tamsos suvokimas, laviruojantis tarp pasakos apie vampyrus ir politinio filmo žanrų. Kita vertus, jei prie monitoriaus sėdi toks žmogus kaip Lachmanas, galiu būti tikras: jis mato ir filmuoja taip, kad vaizdai taptų universalūs.
Norėjau paklausti apie scenografiją, nes griūvanti kaimo sodyba, kurioje personažai veikia didžiąją filmo dalį, yra ypatinga, tačiau keistai laikui nepavaldi aplinka.
Mūsų dailininkai sugebėjo sukurti šią už laiko ribų esančią realybę. Pašalinome bet kokius šiuolaikinius elementus. Taigi, nors žinome, kad tai dabartis, pasirinkdami tam tikrus elementus jie sukūrė labai atmosferiškas dekoracijas.
Paprastai nerepetuoju. Esu tai daręs, bet iš tikrųjų nemėgstu. Kartais skaitau scenarijų su aktoriais, tačiau šiuo atveju net ir to nedariau. Dėl to aktoriams, kurie nė karto nerepetavo, vaikščiojant po šias dekoracijas tai buvo labai paveiki fizinė vieta. Pirmieji nurodymai buvo tiesiog būti dabartyje. Ir tai padėjo sukurti labai įdomų netikrumo ir nerimo jausmą.
Pagal užsienio spaudą parengė I. V.
