Kinas
Režisieriaus Audriaus Juzėno dokumentiniame filme „Yesterday“ (Lietuva, 2023) skambančios istorijos prašyte prašosi būti išsaugotos ir papasakotos naujai. Kiek romantizuotos, kupinos idealizmo, jaunatviško maišto, jos kursto kinematografinę fantaziją: kad ir žymusis pasakojimas apie neoficialų roko festivalį „Žirmūnų“ restorane surengusius studentus ir juos persekiojančius, iš kailio besineriančius KGB agentus – nors imk ir kelk ne tik į dokumentikos, bet ir į vaidybinio kino ekraną. Deja, po labai savalaikio Raimundo Banionio filmo „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990) šios istorijos taip ir liko kažkur kultūrinės atminties paraštėse.
Filmai apie muzikos ir režimo koliziją (arba tiesiog apie tai, kaip rokas sudrebino SSRS pamatus, net jei tai viso labo savotiška mitologema) nėra naujiena. Prieš dešimtmetį jau stebėjome Giedrės Žickytės „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ – pasaką apie dainuojančią revoliuciją, kurioje muzika tapo atsaku per minias važiuojantiems tankams. Su „Yesterday“ Juzėnas žengia atgal į 7-ąjį dešimtmetį, kai nauja karta, ateityje stovėsianti prie barikadų, svajojo apie ilgus plaukus, elektrines gitaras ir į save gėrė per radiją pasigirstančius roko muzikos garsus.
Režisierius žiūrovą įtraukia į beveik du dešimtmečius apimančią istoriją. Jai papasakoti, pasidalinti savo prisiminimais jis surinko būrį to laikmečio muzikantų – tai, kad pavyko juos pakalbinti, yra didžiulis šio filmo kūrėjų nuopelnas. Greta pačių muzikantų galima išgirsti jų artimųjų, muzikos istorijos mėgėjų ar tiesiog amžininkų komentarus (nors be visų pastarųjų filmas nebūtų buvęs skurdesnis). Iš pradžių viskas atrodo net per chaotiška: vienus veidus tuojau keičia kiti ir net nebeįsimeni pavardžių, skamba vis naujų grupių pavadinimai, pasakojimus lydi krūvos koncertų ir renginių – lengva paskęsti informacijos gausoje. Vėliau visi fragmentai po truputį ima gulti į vientisą vienos kartos portretą, ir darosi aišku, kad būtent toks yra filmo režisieriaus sumanymas – parodyti fenomenalų reiškinį, kai kiekviename Lietuvos mieste ir miestelyje masiškai ėmė kurtis roko (rokenrolo, bigbyto, vokalinės instrumentinės muzikos – kaip bepavadinsi) grupės.
Nemenkas iššūkis, kilęs filmo kūrėjams – vaizdinės ir garsinės medžiagos trūkumas: daugelio grupių garso ir vaizdo įrašų arba neišliko, arba jie niekada net neegzistavo (dėl to kelias sekundes Raimondo Vabalo filme „Birželis, vasaros pradžia“ ar Roberto Verbos „Šimtamečių godose“ pasirodančių jaunimo muzikos grupių kadrai yra kone aukso vertės). Garso takelio spragas filme organiškai, neišsišokdama užpildo kompozitoriaus Tito Petrikio muzika.
O norėdamas iliustruoti „kalbančių galvų“ pasakojimus režisierius gręžiasi į archyvus. Svarbiausias čia tampa montažas kuriant asociacijas tarp parinktos archyvinės medžiagos ir skambančių liudijimų. Nekyla abejonių, kad „įvaizdinti“ pasakojimus – labai sudėtingas darbas. Vis dėlto archyvinė medžiaga – klastingas dalykas. Kartais filme ji puikiai „suskamba“, leidžia žiūrovui kartu su pasakotoju išgyventi istoriją, nusikelti į laiką, kuriame gal net negyveno, – kaip kad pasakojimą apie telefonų detales, reikalingas gitarų gamybai, iliustruojant kino kronika apie sulaužytas telefonų būdeles. Vis dėlto dažniau archyvinė medžiaga tėra sausa iliustracija – nors taip norėtųsi dramaturgijos – arba net kelia klausimų (suprantu, kad filmui labai reikėjo džinsų reklamos, bet joje matome Bradą Pittą).
Nors pasakotojų akys neriant į prisiminimus spindi ir ekrane jie, regis, net atjaunėja, „Yesterday“ paradoksas tas, kad, nepaisant puikių istorijų, filmui apie rokenrolą labiausiai ir trūksta rokenrolo – laisvės, apie kurią taip svajojo filmo personažai. Negalima pykti ant politinės filmo gaidos, nes ji neišvengiama: pasak sociologų, protestų bangos prieš autoritarinius režimus ar karą (atsižvelgiant į sociopolitines aplinkybes) vilnijo tiek Vakaruose, tiek SSRS ir buvo išskirtinis šios kartos bruožas. Tačiau pernelyg atkakli politizacija visada pavojinga, ir atrodo, kad grėsmingais kadrais prasidėjęs filmas patį režisierių įkalina jo iš anksto sukurtame leitmotyve – virš kasdienybės iškylančioje istorijoje apie jaunuolių su savadarbėmis gitaromis kovą prieš imperinį blogį. Pritrūksta erdvės pačių personažų pasaulėvokos atskleidimui, įsiklausymui į jų pasakojimus, improvizacijai. Tai apriboja galimybę filmo personažams kurti savo pasakojimą, samprotauti, verčia kalbėti istorinėmis klišėmis – personažai nejučia tampa įrankiais.
„Yesterday“ padeda pamatus skleistis svarbiai istorijai, dokumentuoja pasakojimus, kurie daliai žiūrovų sukels nostalgiją, dalis juos išgirs pirmą kartą (ir tai jau yra filmo laimėjimas), tačiau atsakymų į klausimus apie kartą ir pasaulį, matytą jų akimis, dar teks palaukti.
