Feminizmas, migracija ir kitos krizės

Rugsėjo 9 d. baigėsi 80-asis tarptautinis Venecijos kino festivalis. „Auksiniu liūtu“ apdovanota Yorgoso Lanthimoso „Frankenšteino“ variacija „Prasti reikalai“ („Poor Things“). Damieno Chazelle’o vadovaujama žiuri taip pat įvertino Agnieszkos Holland „Žaliąją sieną“ („Zielona granica“) ir Ryûsuke Hamaguchi filmą „Blogis neegzistuoja“ („Aku wa sonzai shinai“). Daugelis kritikų sutinka, kad šiais metais apdovanojimai paskirstyti kone nepriekaištingai.

„Prasti reikalai“ jau dabar vadinamas šedevru, tuo tikriausiai patys galėsime įsitikinti tik kitų metų pradžioje, kai filmas pasieks šalies kino teatrus. Tai įdomi pasaka suaugusiesiems. Joje Viktorijos laikų daktaras Frankenšteinas, vardu Godvinas Baksteris (sutrumpintai Dievas), atgaivina savižudę moterį, persodindamas jos negimusio kūdikio smegenis. Taip sukurdamas būtybę, laužančią visas visuomenės primestas konvencijas ir pradėdamas įvykių grandinę, kur kas labiau stulbinančią nei ta, kurią aprašė Mary Shelley. Pasak Antono Dolino, tai drąsiausias ir įžūliausias Lanthimoso filmas, sukurtas taip, tarsi režisierius kiną išradinėtų iš naujo.

Deja, pagrindinį vaidmenį „Prastuose reikaluose“ sukūrusi Emma Stone negalėjo būti apdovanota „Volpi taure“ už geriausią aktorės darbą. Pagal Venecijos festivalio reglamentą prizai už moteriškus ar vyriškus vaidmenis neskiriami „Auksinį liūtą“ gavusio filmo aktoriams. Apdovanojimas atiteko Cailee Spaeny už vaidmenį Sofios Copollos „Prisciloje“ („Priscilla“). Sprendimas nestebina, mat Spaeny, įkūnydama Priscillą Presley, subtiliai, bet aiškiai atskleidžia kainą, kurią „Karaliaus“ šešėlyje atsidūrusi moteris sumokėjo už savo meilę, prasidedančią kaip romantiška merginos svajonė, bet vis labiau virstančią slegiančiu košmaru. „Volpi taurę“ už geriausią aktoriaus vaidmenį pelnė Peteris Sarsgaardas, sukūręs demencija sergančio vyro portretą Michelio Franco melodramoje „Atmintis“ („Memory“).

Marcello Mastroianni apdovanojimą, skiriamą geriausiam naujam aktoriui arba aktorei, pelnė neprofesionalas Seydou Sarras iš Matteo Garrone dramos „Kapitonas“ („Io capitano“) apie du paauglius senegaliečius, nelegaliai bėgančius iš Afrikos į išsvajotąją Europą.

Migrantų tema konkursiniuose filmuose skambėjo dar garsiau nei feministinis filmo „Prasti reikalai“ leitmotyvas. Žiuri ją išgirdo ir pastebėjo. Įsimintina, kartais bauginanti, bet galiausiai optimistinė odisėja „Kapitonas“ pelnė Matteo Garrone, vienam žymiausių šiuolaikinių Italijos autorių, „Sidabrinį liūtą“ už režisūrą. Galbūt tai nėra pats originaliausias ar radikaliausias jo filmas, tačiau, pasak Garrone, vienas svarbiausių. Tą patį galima pasakyti ir apie Agnieszkos Holland filmą „Žalioji siena“, kalbantį apie pabėgėlių padėtį pasienyje su Baltarusija ir jau spėjusį sukelti Lenkijos valdančiųjų isterijos priepuolius. Filmas apdovanotas Specialiuoju žiuri prizu.

Holland ir Garrone atstovavo dviem kino kryptims, kurias vienija bendra tema: viena vertus, šiurkštus realizmas, kita vertus, metaforų kupina kino poezija. Tačiau žiuri atsisakė juos supriešinti, apdovanojo abu ir taip pabrėžė pačios problemos svarbą.

Kaip ir bet kuris prizų skirstymas, šis aiškiai parodė, kas šiandien įdomu ir rūpi tiek kino kūrėjams, tiek žiūrovams. Moterų teisės („Prasti reikalai“, „Priscila“), tebesitęsianti migracijos krizė („Kapitonas“, „Žalioji siena“), taip pat aplinkosaugos klausimai ir mažų bendruomenių gynimas nuo ciniškų korporacijų. Apie tai kalba ir „Blogis neegzistuoja“ – gal ne pats genialiausias, bet vis dėlto meistriškas ir rafinuotas japono Ryûsuke Hamaguchi filmas. Jame nedidelė kaimelio bendruomenė nesėkmingai, tačiau su didele ištverme bando apsaugoti miško šaltinį nuo neišvengiamos taršos, kuri gresia statant turistinį centrą, skirtą glamping’ui. Tačiau filmas netampa įprastu ekologiniu trileriu – tai švelnus gyvenimo pusiausvyroje su gamta grožio ir trapumo apmąstymas. Šis sąmoningai santūrus ir jautrus kūrinys pelnė Didįjį žiuri prizą.

Čiliečio Pablo Larraíno groteskiškas „Grafas“ („El Conde“), kuriame diktatorius Augusto Pinochetas virsta 250 metų senumo vampyru, apdovanotas už neįprastą scenarijų. Dar vieną politinį filmą, pelniusį prestižinį apdovanojimą, „Visko paaiškinimas“ („Magyarázat mindenre“) sukūrė vengrų režisierius Gáboras Reiszas. Šioje šmaikščioje tragikomedijoje, primenančioje šiuolaikinį rumunų kiną, vidurinės mokyklos moksleivis neišlaiko baigiamojo istorijos egzamino, kai mokytojas paklausia, kodėl jis ant striukės atlapo prisisegė nacionalinės vėliavos ženkliuką. Karikatūriškai skambus konfliktas, į kurį įsitraukia berniuko tėvai (jo tėvas yra dešinysis konservatorius ir ministro pirmininko Viktoro Orbáno rinkėjas), liberalus mokytojas, konformistas mokyklos direktorius ir ciniški žurnalistai užgožia tikruosius personažų motyvus, dažniausiai susijusius su įsimylėjimais, pavydu ar nepasitenkinimu santuoka. Reiszo „Visko paaiškinimas“ apdovanotas pagrindiniu paralelinio konkurso „Horizontai“ prizu.

Parengė I. V.