Savęs atradimo džiaugsmas

„Norėjau, kad kiekvienas žmogus, pamatęs „Fanfik“, pajustų, jog smagu kalbėtis vieniems su kitais, rūpintis vieni kitais, būti dėmesingiems kitų poreikiams, bet kartu mokėti dėl savęs pakovoti. Labai noriu, kad šis filmas skatintų sąžiningą žvilgsnį į save ir gerus, nuoširdžius pokalbius“, – sako filmo „Fanfik“ (Lenkija, 2023, „Netflix“) režisierė Marta Karwowska.

„Fanfik“ – tai Natalios Osińskos to paties pavadinimo knygos ekranizacija. Pagrindinė filmo veikėja – Toška (Alin Szewczyk), kurią bendraamžiai laiko nevykėle. Nuo pasaulio, kuriame jaučiasi sutrikusi, mergina bėga rašydama internetines istorijas – fanfiction. Kai mokyklą pradeda lankyti naujas mokinys Leonas (Jan Cieciara), Toškai ima busti nežinomi jausmai. Atrasdama save ir savo tikrąją tapatybę ji pamažu suvokia, kad yra berniukas...

Pateikiame interviu su Marta Karwowska, publikuoto portale „Interia“, fragmentus.

Apie ką, jūsų manymu, yra „Fanfik“?

Viskas prasidėjo nuo Natalios Osińskos knygos – tikrai puikaus kūrinio. Pati jaunystėje skaičiau daug tokios literatūros. Knygoje yra scena, kai pagrindinis veikėjas – tuo metu jis vis dar mano, kad yra Toška, – sušlampa ir persirengia Leono, savo bendraklasio, drabužiais. Tuomet pirmą kartą veidrodyje pamato save vyriškais drabužiais. Ir tai tokia simbolinė akimirka, kai jis pagaliau supranta, kodėl 17 metų jautė, kad kažkas ne taip. Tada sužino apie save kai ką labai svarbaus. Man ši scena turi didžiulį emocinį krūvį, ji mane iškart įtikino ir sujaudino. Pajutau, kad suprantu, apie ką galėtų būti šis filmas, – apie buvimą savimi, nepaisant to, kaip tave mato kiti. Apie tikrą džiaugsmą atrasti save.

Vėliau, kai kartu su Grzegorzu Jaroszuku kūrėme scenarijų, kai prasidėjo repeticijos ir aktoriai įkvėpė gyvybės mūsų parašytiems dialogams, paaiškėjo, kad šis filmas visų pirma yra apie brendimą, apie santykius, apie drąsą būti šalia kitų, apie išėjimą iš savo kiauto. Daugeliu aspektų tai taip pat pasakojimas apie meilę – meilę sau, apie pirmąsias paaugliškas simpatijas, taip pat apie meilę ir pripažinimą šeimoje.

Coming of age – sudėtingas žanras, nes suaugusieji – kūrėjai – bando papasakoti istoriją iš jaunosios kartos perspektyvos. Kaip jūs jaučiatės ėmusis šio žanro?

Stebėdama tokio amžiaus žmones jaučiuosi gana santūriai. Kai rašėme scenarijų ir vyko aktorių atranka, šešis mėnesius gatvėse, metro, parduotuvėse mačiau tik šešiolikmečius ir septyniolikmečius. Visa filmavimo komanda labai daug dėmesio skyrė tokio amžiaus jaunuoliams, stebėjome juos kasdienėse situacijose. Be to, dirbu visada suteikdama daug erdvės aktoriams, noriu sukurti tokią aplinką, kurioje jie jaustųsi saugūs bendraudami su manimi ir galėtų man pasakyti, kai kas nors jiems atrodo netiesa arba kad niekas taip nesielgtų ar joks jaunuolis taip nekalbėtų. Šiame filme taip pat kalbama apie labai universalius, ne tik paaugliškus dalykus – intymumo baimę ir savo tapatybės paieškas.

Kaip sekėsi dirbti su jaunosios kartos aktoriais?

Tai labai dosnūs aktoriai ir aš juos laikau filmo bendraautoriais. Man svarbu, kad vyrautų jausmas, jog esame komanda. Ir filmuojant „Fanfik“ taip iš tiesų buvo.

Kaip manote, kuo šis filmas išsiskiria iš kitų kūrinių apie brendimą, savęs pažinimą ir savo vietos pasaulyje paieškas?

Tai vilties ir švelnumo kupinas pasakojimas apie brendimą, kuris pirmiausia pasireiškia veikėjų santykiuose. Tai santykis su savimi, pirmosios simpatijos, santykiai su bendraamžiais ar tarp tėvų ir vaikų – personažus lydintys jausmai gana universalūs, o translytiškumas yra kažkur antrame plane.

Alinas Szewczykas, debiutuojantis pagrindiniu vaidmeniu, taip pat yra neabejotinai išskirtinis. Manau, kad jis sužavės daugelį žiūrovų savo potencialu ir tikrumu. Jis yra nebinarinės lyties tapatybės, todėl transseksualaus paauglio personažas filme įgauna autentiškumo ir gylio.

Filme taip pat skamba labai gera muzika, kurią parašė Wojtekas Urbańskis. Wojtekas ne tik kuria muziką, bet ir leidžia daug jaunos lenkų muzikos įrašų kompanijoje „Dyspensa Records“. Ir tai suteikia filmui autentiškos atmosferos – tai nėra tik vyresnio žmogaus fantazija apie tai, ko klausosi jaunimas, tai tikrai tokia muzika, kokios dabar klausomasi vidurinėje mokykloje.

Kokiai auditorijai kūrėte šį filmą?

„Fanfik“ – švelni ir subtili istorija, todėl tai neabejotinai filmas, skirtas žiūrovams, mėgstantiems būtent tokią nuotaiką ir kino kalbą. Tai ir filmas tiems, kurie mėgsta žiūrėti istorijas apie brendimą, kuriems įdomus tas perėjimo į suaugusiųjų pasaulį momentas: kai palieki vaikystę, bandai suprasti, kas esi, kuo nori būti šiame suaugusiųjų pasaulyje, ir išsiaiškinti santykius su tėvais, nuo kurių pamažu tampi nepriklausomas. Tai toks procesas, kai suskaldome save į gabalus ir turime vėl save surinkti. Ir šį procesą patiria ne tik transseksualūs žmonės – visi paaugliai daugiau ar mažiau jį patiria. Norėjau, kad kiekvienas žmogus, pamatęs „Fanfik“, pajustų, jog smagu kalbėtis vieniems su kitais, rūpintis vieni kitais, būti dėmesingiems kitų poreikiams, bet kartu mokėti dėl savęs pakovoti. Labai noriu, kad šis filmas skatintų sąžiningą žvilgsnį į save ir gerus, nuoširdžius pokalbius.

Režisierius ateina į filmavimo aikštelę turėdamas konkrečią viziją. Kokią pasaulio viziją norėjote sukurti jūs?

Labai norėjau, kad tai būtų pasaulis, kuriame pagrindinis veikėjas turėtų saugią erdvę savęs atradimui, pasaulis, kuriame būtų žmonių, suprantančių, kas su juo vyksta. Tai neabejotinai išgalvotas pasaulis, fantazija, bet tokiame norėčiau gyventi. Taip pat norėjau būti labai arti personažų, sukurti intymumo įspūdį.

Daugiausia laiko praleidome galvodami apie tai, kaip pavaizduoti Tošeko fantazijas. Galiausiai pradėjau žiūrėti daug muzikinių vaizdo klipų ir pasukome šia kryptimi. Norėjau su žiūrovu bendrauti daugiausia vaizdais.

„Netflix“, kurdama lenkiškus filmus, visada suteikia daug laiko ir erdvės pasiruošti gamybai. Kaip viskas atrodė jūsų atveju?

Iš tikrųjų turėjome labai patogią darbo aplinką. Net šešis mėnesius repetavome su aktoriais, skaitėme scenarijų, aptarinėjome svarbiausias scenas, bet taip pat daug dirbome su kūnu – o tai, manau, labai svarbus procesas kiekvienam aktoriui randant savo personažo idėją, kuriant jo tapatybę, vaikščiojimo būdą, elgesį. Norėjau sukurti kuo autentiškesnę aplinką, emocijas ir santykius.

Parengė I. V.