Kinas
Vienoje „Dalilendo“ („Dalíland“, rež. Mary Harron, 2022) scenų Salvadoras Dalí nutapo garsųjį savo paveikslą „Ištirpęs laikas“. Susižavėjimo apimta jo žmona Gala pareiškia, kad „nė vienas, matęs šį paveikslą, jo niekada nepamirš“. Gana lengva nuspėti, kad pačiam „Dalilendui“ toks likimas negresia.
2000-aisiais amerikiečių režisierė Mary Harron sukūrė jau kino klasika tapusį „Amerikos psichopatą“. Jos filmografijoje – ir ne vienas biografinis filmas, tarp jų – skirti Bettie Page bei Valerie Solanas ir Andy Warholo gyvenimo istorijoms. Šį kartą kartu su savo vyru, scenarijaus autoriumi Johnu Walshu ji ėmėsi ambicingo darbo – sukurti filmą apie neabejotinai patį žymiausią siurrealizmo atstovą ir paskutinius jo gyvenimo metus.
„Dalilendas“ nukelia į XX a. 8-ojo dešimtmečio Niujorką. Jaunasis Džeimsas (Christopher Briney), anksti supratęs, kad yra ne menininkas, o tik meno mylėtojas, meta menų studijas ir įsidarbina asistentu galerijoje, kurioje eksponuojami Salvadoro Dalí (Ben Kingsley) darbai. Po trijų savaičių galerijoje turi būti surengta nauja dailininko paroda, o jo darbai dar nebaigti. Patraukęs paties Dalí dėmesį, Džeimsas tampa jo asmeniniu padėjėju, turinčiu užtikrinti, kad naujieji paveikslai būtų užbaigti laiku. Tačiau situaciją komplikuoja nuolat aplink besisukanti kraugeriška Niujorko bohema ir Dalí despotė žmona Gala (Barbara Sukowa) – visi kartu niekinantys patį senstelėjusį dailininką, tačiau noriai besinaudojantys jo teikiamomis materialinėmis gėrybėmis.
Nesunku suprasti, kad pagrindinis filmo herojus yra ne pats Dalí, o fiktyvus personažas Džeimsas. Tai jo akimis žiūrovas mato Dalí gyvenimą su visais tamsiais užkaboriais. Atrodytų, kad per Džeimsą „Dalilendas“ turėtų atverti duris į paslaptingą legendomis apipinto menininko pasaulį, parodyti ne tik jo kūrybą, jos įvairovę (filme tėra vos keli paveikslai), bet ir, svarbiausia, tai, kaip išskirtine fantazija pasižyminčio kūrėjo galvoje gimsta jo menas. Tačiau tokio charizmos stokojančio ir neveiksnaus pagrindinio personažo kaip Džeimsas dar reikia paieškoti. Visą filmą jis išliks sutrikęs (bet ištikimas savo stabui), tarsi taip ir nesupratęs, kur atsidūrė ir kas aplink jį vyksta, nepaaugs, nepasikeis – vadinasi, taip ir nepajudės iš to taško, kuriame Džeimsą sutikome filmo pradžioje. Pridėtinės vertės nesukuria ir pats aktorius. Todėl ir jo žvilgsnis – visai ne skvarbus (kad ir pasižymintis subjektyvia percepcija), o jo matomas dalilendas – tik paviršutiniškas chaosas su krūva tarškančių atrakcionų, kurie greitai pasidaro tiesiog vienodi ir nuobodūs. Ir kartu yra viskas, kuo tikrai nebuvo Dalí.
Pagrindinis „Dalilendo“ tikslas, regis, įrodyti, kad viskas yra ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio (ši frazė nuskamba filmo pradžioje personažams aptariant nuolat besikeičiantį Dalí parašą). Kitoks, nei atrodė Džeimsui, yra pats Dalí, kitokie ir jį supantys žmonės – už draugiškų šypsenų bendruose vakarėliuose slepiasi apgaulė. Stebime meno ir materializmo, gėrio ir blogio koliziją – šis vienintelis filmo konfliktas pakartojamas kelis kartus ir neturi jokios atomazgos. „Dalilendas“ tėra visiems žinomų biografinių faktų, gandų ir pramanų rinkinys, neturintis jokio aiškaus epicentro ar istorijos nuoseklumo.
Lyg to dar būtų maža, papildomai į savalaikį pasakojimą įsiterpia prie parodijos apie kenčiantį menininką priartėjančios scenos iš Dalí jaunystės (vaidmenį atlieka Ezra Milleris). Per mažai dėmesio skiriama kūrybiniam procesui ir jo rezultatui, nieko nesužinome ir apie pagrindinius filmo personažus ar jų santykių dinamiką. Dalí tėra ekscentriškas senas vyriškis, negalintis gyventi be savo žmonos, o Gala – paniškai pasenti bijanti manipuliatyvi isterikė, mylinti jaunus vyrus ir pinigus. Jokio tikro ryšio šie du realūs veikėjai neužmezga ir su niekada neegzistavusiu Džeimsu. Visi personažai lieka beveidžiai, jų ketinimai – neaiškūs, todėl žiūrovo dėmesį stengiamasi patraukti seksu, narkotikais ir rokenrolu, o scenarijaus sekluma maskuojama puikiai atkurtais istoriniais interjerais, blizgančiais kostiumais ir kadre kartais pasirodančiomis įžymybėmis: filme pamatome Alice Cooperį (Mark KcKenna) ir Amandą Lear (Andreja Pejić).
Kas filme gražu – tai pagrindinio aktorių dueto: Beno Kingsley, praeityje jau vaidinusio Gandhi ir Méliès’ą, ir Barbaros Sukowos, aktorės, vaidinusios Fassbinderio, von Triero, von Trottos filmuose, vaidyba. Kingsley Dalí – pažeidžiamas ir trapus, Sukowkos Gala – dramatiška ir valdinga, tačiau po kauke slepianti ne mažiau jautrią sielą. Aktoriai stengiasi sužmoginti savo personažus, padaryti juos artimus ir atpažįstamus, tačiau režisierės užmojai ir scenarijus juos akivaizdžiai vis įvaro į kampą, užkirsdamas kelią bet kokioms autorinėms interpretacijoms.
Graži ir filme matoma senatvė – tos drebančios rankos negrabiai sukami ilgi ūsai, dažomi antakiai ar po peruku kruopščiai slepiami žili plaukai. Tema apie seną menininką, kurio šlovės valanda jau seniai likusi praeityje (bet uždarbį dar galinti generuoti), išnyra lyg šešėlis to, kuo filmas galėjo būti. Bet šešėlio per maža.
