Kinas
Amerikietį Wesą Andersoną nesunku pavadinti režisieriumi, kurio kiekvieno naujo filmo laukia visi – nuo eilinio žiūrovo iki kino festivalių organizatorių. Su niekuo nesupainiojamas ir režisieriaus stilius, šiuo metu užvaldęs socialinius tinklus, – juo žavisi net tie, kurie nematė nė vieno Andersono darbo. Tiesiai iš Kanų kino festivalio į Lietuvos kino ekranus Wesas Andersonas šį kartą grįžta su naujausiu savo filmu „Asteroidų miestas“ („Asteroid City“, JAV, 2023).
Kartais pasigirsta kritikos, kad režisierius po truputį virsta savo paties metų metus gludinto stiliaus įkaitu, o forma tampa svarbesnė už turinį. Vis dėlto „Asteroidų mieste“ Andersonas lieka ištikimas savo preciziškumui, smulkmeniškumui, pasteliniam koloritui, kadrų simetrijai, be abejo – ir subtiliam humorui. Kartais drėbteli dvigubai ir galbūt net pasijuokia pats iš savęs (pvz., scenoje, kai karo fotografas (Jason Schwartzman) savo hostelio kambaryje greta simetriškai pakabina Scarlett Johansson sukurto vaidmens ir netikėto miestelio svečio nuotraukas).
Ištikimas Andersonas, žinoma, lieka ir filme vaidinančiam Holivudo žvaigždžių sąrašui, kuris šį kartą toks gremėzdiškas, kad net sunkiai telpa į filmo plakatą. Andersoną ištikimai lydinti kūrybinė komanda, greitai perprantanti net keisčiausias jo idėjas – kino dailininkas Adamas Stockhausenas, operatorius Robertas D. Yeomanas, kostiumų dailininkė Milena Canonero ir kompozitorius Alexandre’as Desplat’as, – nepriekaištingai įgyvendina vizualinę filmo pusę, ir vien to užtenka žiūroviškai sėkmei pasiekti. Tačiau šį kartą po „Asteroidų miesto“ butaforija ir paviršutinišku naivumu slepiasi būties liūdesys, sugrįžta, jei galvosime apie gerokai anksčiau sukurtus režisieriaus filmus (kad ir disfunkcionalios, traumuotos šeimos portretą „Tenenbaumų šeimoje“) ir primena, kad režisierius dar turi ką pasakyti.
Filmas nukelia į 1955-uosius, į miestelį, įsikūrusį JAV, Arizonos valstijos dykumoje. Jo turbūt nebūtų, jei ne prieš 5000 metų čia nukritęs ir milžinišką kraterį išmušęs meteoritas. Bet dabar čia kartu su keliomis dešimtimis vietos gyventojų yra įsikūręs hostelis, degalinė ir mokslinių tyrimų institutas su observatorija. Veiksmas prasideda vieną rugsėjo dieną, kai į mieste rengiamą Asteroido dienos minėjimą ir kosmoso kadetų apdovanojimų ceremoniją su savo šeimomis atvyksta jaunieji kosmoso tyrinėtojai.
Andersono kuriamas miestelis iš pažiūros primena amerikietiškąją svajonę – su mažais nameliais, eile gėrimų automatų, užkandine ir keistais paukščiais (regis, egzistuojančiais tik animaciniame filme apie strutį ir kojotą). Tai švelni vieno amerikietiškos kultūros simbolių – teminių miestelių su absurdiškais monumentais ir juos lydinčiais renginiais – parodija. Kartu dekoratyvus Asteroidų miesto dirbtinumas primena, jog viskas per gerai, kad būtų tiesa. Nors karas jau likęs už nugaros, jo paliktos traumos dar ilgai persekios filmo herojus (ne veltui vienas pagrindinių personažų – našlys karo fotografas, galintis pasigirti sprogmens skeveldra pakaušyje), o karščiu alsuojančios dykumos horizonte pasirodantys atominių bombų „grybai“ primena, kad ateitis – sunkiai nuspėjama.
Bet tai – tik viena „Asteroidų miesto“ perspektyvų. Greta matome Brodvėjuje kuriamą spektaklį, į kurį žvelgiame iš scenaristo (Edward Norton) ir režisieriaus (Adrien Brody) perspektyvos. O apie spektaklį pasakoja naratorius (Bryan Cranston), kuriantis televizijos laidos reportažą. Tad „Atsteroidų miestas“ yra metakinas su skirtingais kultūriniais sluoksniais: čia susipina ir idiliškas 6-asis dešimtmetis, lydimas noro kuo greičiau grįžti į „normalų gyvenimą“, ir pakilimą išgyvenantis Brodvėjus, ir televizijos – nostalgiškos, bet subjektyvios – istorija.
Dramaturgija tiksli, todėl, nepaisant personažų gausos, atrodytų – net pertekliaus, kiekvienam užtenka laiko, kad būtų pastebėtas ir suprastas. Pakanka vos poros sakinių, kad prieš žiūrovo akis atsiskleistų visa personažo mikroistorija – kaip astronomės dr. Hikenluper (Tilda Swinton), svarstančios, ar jos pasirinkimas neturėti vaikų, nulėmęs sielos vienatvę, buvo teisingas. Kelių žodžių tereikia ir stebint beužsimezgančią mokytojos (Maya Hawke) ir kaubojaus (Rupert Friend) meilės istoriją. Kiekvieno į Asteroidų miestą užsukusio personažo – karo fotografo, neseniai netekusio žmonos ir nemokančio apie tai pranešti savo vaikams Ogio Stinbeko, neįvertinto talento aktorės Midžės Kempbel, priverstos vaidinti komedijose, ar emociškai uždaro Ogio uošvio Stenlio (Tom Hanks) ir kitų – gyvenimo istorijos pilnos neišsipildžiusių svajonių, vienatvės, vidinės tuštumos. Emocinius jų randus maskuoja humoras ir ekscentriškas elgesys.
Kruopščiai sukonstruotas, daugiasluoksnis Andersono pasaulis turi ne vieną temą. Jis kalba ne tik apie atsisveikinimą – su mirusiais artimaisiais, naujai sutiktais pažįstamais ar jaunystės svajonėmis ir idealais. Priverstinis karantinas Asteroidų mieste suveikia kaip katalizatorius ir tampa motyvacija kurti santykius, suprasti vienam kitą (net jei tai ateivis iš nepažįstamo kosmoso), ne tik užpildyti vienas kito vienatvę, bet ir atsiskleisti pačiam. Kartu režisierius primena, kad egzistuoja klausimai, kuriems kol kas nelemta būti atsakytiems, – ir čia nepadės nei mokslas, nei religija. Galų gale – „Asteroidų miestas“ yra apie keistą spektaklį, kuris yra gyvenimas ir kurio mes patys gerai nesuprantame, visai kaip filmo personažai.
