Nieko naujo po tęsinių saule

Gruodžio 23 d. „Netflix“ platformoje pasirodė Riano Johnsono „Stiklinis svogūnas. Ištrauktų peilių paslaptis“ („Glass Onion: A Knives Out Mystery“, JAV, 2022) – su nekantrumu lauktas filmo „Ištraukti peiliai“ tęsinys, jei taip galima pavadinti. Tęsiasi tik žymiojo detektyvo Benua Blanko (Daniel Craig) darbas, o visi kiti veikėjai nauji. Paslaptingos žmogžudystės ir jas išnarpliojantys detektyvai bei detektyvės yra vis dar itin populiarus kino, televizijos ir literatūros žanras, o pirmasis „Ištrauktų peilių“ filmas sulaukė tiek kritikų, tiek žiūrovų liaupsių, todėl nenuostabu, kad tęsinio buvo laukiama su dideliu susidomėjimu.

Trumpai apie siužetą. Draugų kompanija atvyksta į privačią salą pas milijardieriumi tapusį bičiulį Mailsą Broną (Edward Norton), kuris kiekvienais metais rengia tokį susitikimą įvairiomis ekstravagantiškomis aplinkybėmis. Šiais metais (beje, filmo veiksmas vyksta per kovido pandemiją) draugai susirenka išaiškinti Brono „nužudymo“, žaisdami „paslaptingą žmogžudystę“. Benua Blankas taip pat atvyksta į salą, nors jo milijardierius nekvietė, ir čia žiūrovui užmenama pirmoji mįslė. Deja, ir paskutinė.

Gal būsiu nepopuliari, tačiau, mano nuomone, „Stiklinis svogūnas. Ištrauktų peilių paslaptis“ nevertas tokių pagyrų, kokių sulaukė iš užsienio kino kritikų. Filmas ne tik nepralenkia pirmosios dalies, bet netgi „netempia“ kaip įtampą kelianti žmogžudystės paslaptis, nes kuriant istoriją panaudotos bene visos gerai žinomos šio žanro klišės. Paaiškėjus vieno iš veikėjų mirčiai, žiūrovai tikrai gali nujausti, kas yra žudikas. Ogi tas, kuris turi stipriausią motyvą. Ir nors bandoma parodyti, kad visi kiti taip pat turi šiokių tokių motyvų, tai neįtikina. Gana greitai supratau, kas yra žudikas (pirmoje filmo pusėje), nes istorijos „painiojimas“ nebuvo labai sėkmingas. „Ištraukti peiliai“ sugebėjo įtampą išlaikyti iki pat galo, o ir rizika, susijusi su filme įvykusia žmogžudyste, buvo daug didesnė, pats žmonių blogis buvo įsimintinesnis ir paveikesnis. „Stiklinis svogūnas“ – puikus pavadinimas šiam filmui. Visa istorija kiaurai permatoma, nėra beveik jokių siurprizų arba „aha“ momentų. Nuobodu, nepaisant filme nuolat daromų užuominų į svogūną, kaip į daugiasluoksnį, taigi paslaptingą, dalyką.

Naratyvui nieko nesuteikia ir banalūs, stereotipais paremti, kituose filmuose jau šimtus kartų matyti personažai. Karjeros saulėlydžio bijanti manekenė / nuomonės formuotoja (Kate Hudson), politikė, įsitraukusi į ne itin švarius žaidimus (Kathryn Hahn), vyrų teisių aktyvistas, siekiantis amžinos šlovės (Dave Bautista), mokslininkas, dėl gardesnio duonos kąsnio prasilenkiantis su mokslo etika (Leslie Odom Jr.), ir, be abejo, milijardierius, pasigavęs kažkokią crazy idėją (yra manančių, kad čia užuomina į Eloną Muską), kuri potencialiai gali sunaikinti pasaulį. Filmo kūrėjų intencija greičiausiai buvo tam tikrų socialinių tendencijų ir įvykių satyra, tačiau nesukurta nieko intriguojančio. Taip, juokingų momentų yra, bet ir tie iki gyvo kaulo įgrisę ir girdėti kažkokioje kitoje komedijoje. Nepadeda net tai, kad visus vaidmenis atlieka Holivudo panteone vietas jau užimantys aktoriai ir aktorės.

Bet blogiausia tai, kad garsusis detektyvas Blankas šioje istorijoje beveik neturėjo kur pasireikšti. Iššvaistytas toks talentas! Danielio Craigo vaidmuo, galima sakyti, antraplanis. O gaila, nes Craigas čia tikrai įspūdingas. Viena iš nedaugelio priežasčių žiūrėti šį filmą.

„Stiklinį svogūną“ taip pat galima pagirti už kinematografiją (operatorius Steve Yedlin) ir garso takelį (kompozitorius Nathan Johnson) – viskas labai gražu, ryšku ir įdomu. Tam tikrais istorijos ir vizualiniais sprendimais žiūrovą norėta šokiruoti arba mažų mažiausiai paskatinti susimąstyti apie aukštojo meno svarbą ir vietą mūsų visuomenėje. Brono „stikliniame svogūne“ glaudžiasi bene visi žymiausi ir brangiausi pasaulio meno kūriniai, kuriuos ištinka ne itin malonus likimas. Ar bus žiūrovų, manančių, kad tai, kas tiems kūriniams nutiko, yra šventvagystė – nežinau, bet efektas visai geras.

Moralas toks: net ir geriausios aktorių komandos ir režisieriaus neužtenka, norint sukurti gerą filmą, ir tai jau praeityje įrodyta ne kartą. Svarbiausia – istorija. Už širdies griebianti, kraują stingdanti, smalsumą skatinanti istorija. O jei tai paslaptinga žmogžudystė – dar reikia ir paslaptingos žmogžudystės, kurios „Stikliame svogūne“ paprasčiausiai nėra.