Moteriškumo kilpos

„Amazon Prime Video“ pradėjo rodyti naują Lenos Dunham filmą „Katerina, vardu Paukštelis“ („Catherine Called Birdy“, D. Britanija, JAV, 2022), sukurtą pagal Karen Cushman knygą vaikams tuo pačiu pavadinimu. Tikriausiai iškalbinga, kad knyga, pasakojanti apie merginos brendimą ir maištą viduramžių visuomenėje, iki šiol neišversta į lietuvių kalbą. Dunham išgarsėjo serialu „Merginos“ („Girls“, 2012–2017), kuriame pati vaidino, rašė scenarijų ir net režisavo, ir dėl kurio buvo praminta „kartos balsu“. Šįkart Dunham imasi kiek mažiau vaidmenų ir sau būdingą autobiografiškumą bei solipsizmą iškeičia į knygai ištikimą adaptaciją, kuri pateikia alternatyvą populiariojoje kultūroje dominuojančiam viduramžių su drakonais ir kraujo upeliais vaizdavimui.

Istorijos centre – ledi Katerina (Bella Ramsey), maištinga, nuotykių ieškanti keturiolikmetė pravarde Paukštelis, leidžianti laiką drabstydamasi purvu ir fantazuodama apie prisijungimą prie kryžiaus žygių XIII a. Anglijoje. Feodalinė sistema, žlunganti visame viduramžių pasaulyje, subyra aplink Katerinos tėvą, lordą Rolą (Andrew Scott), kuris planuoja ištekinti dukterį už turtingiausio riterio ar didiko. Katerina turi pasitelkti visą savo gudrumą, kad ištrūktų iš vis labiau veržiančios moteriškumo kilpos ir su ja susijusios pagrindinės pareigos – santuokos.

Pateikiame Lenos Dunham interviu, publikuotų portaluose „The Playlist“ ir „Cinema Daily“, fragmentus.

Karen Cushman knygai jau beveik 30 metų. Mano žiniomis, niekas nebandė jos ekranizuoti. Kodėl jos ėmėtės?

Taip, niekas nebandė jos ekranizuoti, o tai yra beprotiška, nes knyga itin kinematografiška. Tai mano mėgstamiausia vaikystės knyga. Prieš dešimt metų gavau teises į ją, procesas užtruko, nes ieškojau tinkamų bendradarbių, tačiau tai padėjo geriau suprasti, kodėl ši knyga mane taip paveikė, kai buvau jauna. Atsakymas, prie kurio vis grįždavau, – tai herojės pasipiktinimo jausmas dėl to, kad buvo įstumta į moters kūną, moters gyvenimą ir su tuo susijusius lūkesčius. Niekada nebuvau skaičiusi nieko, kas taip tiksliai atspindėtų mano pačios patirtį, susijusią su brendimu. Mane su knyga taip pat siejo jos humoro jausmas, herojės pasaulio suvokimas. Visada traukė tokios veikėjos kaip Katerina – kandžios, įkyrios, nepatrauklios ar komplikuotos, besielgiančios netinkamai. Tam tikra prasme ji padarė įtaką visoms mano sukurtoms herojėms.

Esate žinoma dėl to, kad kuriate autobiografinius kūrinius. Kaip atradote save šios knygos medžiagoje?

Mėgstu paslėpti savo patirtį kažkieno kito įsivaizduojamoje patirtyje. O ekranizuodama kūrinį gali paslėpti savo emocijas, žinutę įterpti į kito žmogaus istoriją ir taip užmegzti įdomų dialogą su tuo, ką jis sukūrė. Kai buvau jaunesnė, maniau, kad adaptacija reiškia „na, o tu negali sugalvoti nieko savo?“, bet dabar suprantu. Tai kaip poezijos vertimas. Tai, ką daro vertėjai, nėra tik pažodinis vertimas – jie bando suprasti vieno ar kito poeto mintį, kurią „perleidžia“ per save.

Dėl ko buvote tikra dar prieš pradėdama rašyti filmo scenarijų?

Manau, kad pirmiausia kilo mintis apie užkadrinį balsą, nes knyga iš esmės remiasi Katerinos balso specifiškumu, kuris išnyktų, jei neturėtume galimybės patekti į jos mintis tokiu dienoraštiniu būdu. Taigi reikėjo išsiaiškinti, kaip užkadrinį balsą paversti veiksminga priemone. Nes jis gali būti neįtikėtinas, kaip kad „Rojaus dienose“ („Days of Heaven“, rež. Terrence Malick, 1978). Tačiau taip pat gali skambėti kaip paskutinės minutės sprendimas. Mes net planavome scenų trukmę pagal tai, kiek laiko reikės Bellai Ramsey perskaityti tekstą.

Jūs pakeitėte knygos pabaigą. Ar apie tai galvojote dar prieš pradėdama kurti filmą?

Man patinka Karen Cushman pabaiga, nes autorė iš tiesų gerbia paauglių intelektą ir nepataikauja. Ir yra istoriškai tiksli. Kalba apie tai, kad šiuo istoriniu laikotarpiu moterys daugiausia galėjo tikėtis tik geresnio, o ne itin gero likimo varianto. Ir man labai norėjosi pabandyti išlaikyti ištikimybę faktui, kad Katerina staiga netaps žemės ar verslo savininke ir žmogumi, visiškai kontroliuojančiu savo likimą. Bet kartu nenorėjau, kad filmas baigtųsi tuo, jog ši veikėja priversta tapti suaugusia anksčiau laiko. Be to, norėjau suteikti Andrew Scotto tėvui galimybę užmegzti ryšį su dukra, kad jis nebūtų tik hipervyriškas brutalus personažas.

Kaip radote savo Paukštelį?

Mačiau Bellą seriale „Sostų karai“, taip pat filme „Džudi“. Aktorių atrankos režisierė, perskaičiusi scenarijų, iš karto ją pasiūlė. Kai ji atėjo ir perskaitė pirmą sceną, neliko jokių abejonių.

Kai tik pamačiau Bellą, pagalvojau: „Dieve mano. Šio vaiko tėvas yra Andrew Scottas.“ Nors nesitikėjau, kad įkalbėsiu jį prisijungti prie filmo, susiskambinome telefonu ir pradėjome kalbėtis apie tai, kaip parodyti, kad Katerinos tėvas yra moderni siela, įstrigusi senamadiškame pasaulyje. Andrew – išmintingas aktorius, turintis daug patirties teatre. Jis davė man apgalvotų pastabų apie kiekvieną sceną, net ir tas, kuriose nedalyvavo, ir gerbė mano viziją, tuo pat metu leisdamas man suprasti, kas, jo manymu, galėtų būti kitaip.

„Katerina, vardu Paukštelis“ kupinas lengvumo ir režisūrinio užtikrintumo. Ar jaučiatės patobulėjusi kaip režisierė?

Kurti pradėjau labai anksti, ir tai yra nuolatinis amato mokymasis. Kai įžengiau į „Katerina, vardu Paukštelis“ filmavimo aikštelę, aiškiai suvokiau, ką noriu daryti, ir tikrai aiškiai žinojau, kaip tai padaryti. Tai labai skyrėsi nuo tam tikrų „Merginų“ dienų, kai galvojau: „Kaip aš suvaidinsiu šią sceną ir kas, po velnių, nutiks?“ Tam tikri techniniai šio darbo aspektai man dabar kur kas aiškesni. Anksčiau rašymas buvo mano kelias į režisūrą. Man patiko rašyti istorijas, o režisūra buvo tik būdas jas apsaugoti. Šiame filme pirmą kartą jaučiuosi kaip režisierė.

Parengė I. V.